„Tai kaip ten ta Norvegija?”
Tokį klausimą pastaraisiais metais išgirstu ganėtinai dažnai. Suprantama – esu emigravusi. Taip, emigravusi, kad ir kaip nemėgčiau šio žodžio. Nežinau kodėl, bet priklausydama šiai žmonių grupei, karts nuo karto, pajuntu neigiamos energijos srautą iš daugumos Lietuvoje likusių žmonių: gerai pažįstamų arba nebūtinai. Kažkodėl staiga aš tampu mažiau mylinti tėvynę, ieškanti paprasčiausių kelių, trokštanti uždirbti kalnus pinigų ir panašiai. Nors fiziškai joje negyvenu, tačiau emocinis mano santykis su Lietuva, galima sakyti, tikrai nepasikeitė. Taip, yra dalykų į kuriuos dabar žvelgiu kitaip, tačiau esmės tai nekeičia. Mano, kaip emigrantės, patirtis dar nėra labai didelė, galbūt todėl nesuprantu, kodėl pasirinkimas gyventi svetur dažniausiai piešiamas vien tik niūriomis, blausiomis spalvomis.
Nepaisant to, jog visi kuo puikiausiai žino, kaip nematydami baltos dienos šviesos, vargšai lietuviai, vargsta emigracijoje (o sugrįžę vaidina ponus, kaip mėgstama stereotipizuoti), norėčiau išsakyti ir savo nuomonę, remdamasi ne kuo kitu, kaip tik savo asmenine patirtimi.
Kodėl Norvegija?
Atsakymas paprastas. Norėjosi kažką keisti savo gyvenime. Studijos, universiteto baigiamųjų darbų rašymas naktimis, slegiantis darbas nuo 8 iki 17 val., nuolatinis stresas ir įtampa, prastėjanti sveikata bei minimalus laikas draugams (apie laiką sau net nekalbu) tik stiprino norą viską mesti ir bėgti ten, kur mato akys. Tuo tarpu, Norvegijoje, jau kurį laiką, gyvenanti sesė nuolat liaupsino šią šalį ir kvietė atvykti, pagyventi bei pačiai tuo įsitikinti. Tiesa, iki tol Norvegijoje lankiausi porą kartų ir švelniai tariant buvau užburta jos gamtos, žmonių mentaliteto ir iš pažiūros lengvo gyvenimo būdo. Suprantama, tai vienareikšmiškai darė įtaką apsisprendžiant, ką gi toliau daryti su savo gyvenimu.
Ne ką mažiau svarbus dalykas buvo – visiškai netikėtai aplankę jausmai Norvegijoje sutiktam vaikinui. Ilgą laiką maniau, jog jis atsirado pačiu blogiausiu metu, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo – tai buvo pats tinkamiausias laikas. Jo spyris man į sėdimąją, aišku ne tiesiogine prasme, buvo labai reikalingas, labai vietoje ir labai laiku. Truputį po truputį, apsisprendimas tapo aiškus ir neginčijamas.
Pirmieji įspūdžiai
Kadangi ilgą laiką buvau be atostogų, atskridusi į Norvegiją, pirmomis dienomis galėjau leisti sau miegoti iki pat pietų, o geras miegas, kaip žinia – geros nuotaikos garantas. Atsigavusi ir nuolat būdama geros nuotaikos – viską mačiau tarsi pro rožinius akinius. Keisčiausia, kad net neturėjau prie ko prikibti, o tai man nelabai būdinga. ☺️ Be to, atvykau pačiomis karščiausiomis tos vasaros dienomis, kai temperatūra šoktelėdavo virš 30 laipsnių. Kadangi tokia temperatūra nebūdinga norvegiškai vasarai, netgi šalies pietuose, galėjau save vadinti tikru laimės kūdikiu. Neribotas lepinimasis saulės voniomis, vaizdingiausi pasiplaukiojimai kateriu ir maudynės Šiaurės jūroje, šviežutėlė žuvis ir ilgi, romantiški vakarai buvo tai, ko man be galo reikėjo. O kur dar idiliškas gyvenimas saloje, kurią pasiekti galima tik pravažiavus 2321 m. ilgio tuneliu, įrengtu po vandeniu….
Flekkerøy, vaizdas iš namų terasos
Kainos ir gyvenimo kokybė
Viskas kainuoja kosminius pinigus. Su tokia nuostata aš keliavau į Norvegiją. Ir tikrai, pirmieji apsilankymai parduotuvėje, kėlė šiurpą. Nieko nuostabaus, nes kaip ir daugelis lietuvių, kainas vis versdavau į eurus, o kartais dar ir į litus. Skaičiuodavau ir galvodavau: kaip už beveik tokius pačius produktus galima mokėti kone dvigubai? Žodžiu, taip burbėjau iki pirmojo norvegiško atlyginimo. O nustojus konvertuoti kronas į eurus, man, vaizdžiai tariant – atsivėrė akys. Netgi uždirbdamas vidutinį atlyginimą čia tikrai gali jaustis pilnaverčiu žmogumi. Jei nuoširdžiai – nemėgstu kalbėti apie pinigus, todėl nelabai noriu toliau gilintis šiuo klausimu, bet galiu pasakyti, jog Norvegijoje galima kuo puikiausiai pragyventi ir visai nebūtina rinktis akcijinių produktų ar prekių iš žemiausių lentynų. Žinoma, yra dalykų, kurie čia gerokai, gerokai brangesni, tačiau vieša paslaptis, jog daugelio produktų ir paslaugų kainos Lietuvoje, kuo toliau – tuo labiau auga, tad ne retai, Norvegijoje gyvenantys lietuviai dabar ne tik, kaip įprasta iš Lietuvos prisikrauna pilnus lagaminus, bet priešingai – siunčia įvairiausius dalykus tėvynėje likusiems artimiesiems.
Kalbant apie gyvenimo kokybę, rodos, jog ši valstybė iš tikro myli savo gyventojus ir jos svečius. Turiu omenyje ne tik socialines garantijas, bet apskritai bendrą klimatą šalies viduje. Atrodo, kad viskas padaryta dėl žmogaus patogumo net ir kalbant apie tokias smulkmenas, kaip suoleliai, takeliai, dviračių takai ar panašiai. Man dar neteko lankytis nesutvarkytame parke ar apleistame pastate. Be to, kad ir kur benueisi, dažniausiai visur būsi pasitiktas su malonia šypsena.
Dvigubi standartai
Žinau, kad yra manančių, jog emigruoja dažniausiai tik be išsilavinimo arba prasčiausiai gyvenantys piliečiai. Ir dažnai netgi džiaugiamąsi, jog taip Lietuva neva „išsivalo” nuo tokių piliečių ir jai jų nereikia. Bet negi tikrai emigruoja tik šimtai tūkstančių degradavusių žmonių? Negi taip prastai Lietuvoje? O kur visi išvykę mokslų daktarai, profesoriai, medikai, inžinieriai, verslininkai, sportininkai, muzikantai? Ir kodėl tada, kai užsienyje gyvenantis lietuvis laimi svarbų apdovanojimą ar būna kažkaip kitaip teigiamai įvertinintas – visi iškėlę galvas sako: va koks šaunus lietuvis. Bet ar ne tos pačios Lietuvos vaikai jie visi yra? Ar jų venomis teka kitoks kraujas? Kodėl tada atsiranda dvigubi standartai? Ir kas tokiu atveju yra didesni išdavikai?
Kaip rašoma Europos migracijos tinkle: ,,Nuo 1990 m. gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo 899,5 tūkst. – tai sudaro apie 24 proc. gyventojų.” Remiantis Lietuvos statistikos duomenimis, iš jų 710 tūkst dėl emigracijos. ,,Nors emigracija pati savaime nėra neigiamas reiškinys, tačiau Lietuvos atveju dideli emigracijos ir maži imigracijos mastai kelia šaliai nemažai iššūkių: kinta šalies demografinė struktūra (visuomenė sensta), ima trūkti darbo jėgos, nuteka protai.”,- rašoma Europos migracijos tinkle.
Tai ne tik labai jautri tema, bet ir vis dar opi problema.
Viskas būtų gerai, bet….
Vis dėl to, Norvegija (ar bet kuri kita šalis) niekuomet neatstos Lietuvos dėl vienos paprastos (bet ne prastos) priežasties – artimųjų. Asmeniškai man, didžiausias minusas gyvenant svetur – tai negalėjimas susitikti su mylimiausiais žmonėmis tada, kada šauna į galvą. Esu be galo laiminga, kad gyvenu čia kartu su antrąja puse, sese, jos šeima, pažįstu nemažai kitų lietuvių su kuriais retkarčiais susitinkam. Vis dėl to, širdis dainuoja, kai su vaikystės draugėmis ar tėvais pavyksta suorganizuoti video pokalbį. Tos kelios valandos plepalų pakrauna tiek gerų emocijų, kad jų pakanka dar savaitei į priekį. Nepaisant to, po kurio laiko ir vėl pradeda trūkti to tikro, gyvo bendravimo, krizenimo iš smulkmenų, apsikeitimo naujienomis. Tuomet stengiuosi pažadinti šaltą protą ir priminti sau, jog kai kurie žmonės net ir gyvendami, rodos, visiškai šalia nesugeba susitikti bent porą kartų per metus, o aš čia taip išgyvenu, kad neaplankau artimųjų prabėgus vos keliems mėnesiams.
Kitas nutikęs dalykas – palaipsniui atsisijojęs ir bičiulių ratas. Negalėčiau sakyti, jog pamačiau, kas yra tikri draugai, o kas ne. Tikrai hiperbolizuočiau, bet… Tą supratau jau gerokai anksčiau. Tikrai dar iki emigracijos. Tiesiog pamačiau, kam išties įdomu kur ir kaip įsikūrėme, ką veikiame, kaip sekasi darbuose, kas pasiilgo, kas nori atvykti į svečius. Natūralu, kad su kai kuriais žmonėmis bendravimas nutolo. Spėju, anksčiau ar vėliau taip vis tiek būtų nutikę, net jei ir būčiau likusi gyventi Lietuvoje.
Kad ir kaip ten bebūtų, džiaugiuosi, jog technologijų dėka šiandien galima daug paprasčiau įveikti atstumus. Vos pora valandų ir tu jau ne tik kitame mieste, bet ir kitoje šalyje. Lygiai taip pat lengviau galima įveikti ir atstumus tarp žmonių – nereikia rašyti ilgų laiškų, kuriuos siųstum ir lauktum ištisus mėnesius. Šiandien pakanka spustelėti vos keletą klavišų ir jau po akimirkos gali sulaukti atsakymo. Reikia tik noro.
Kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog gyvenamoji žmogaus vieta gali būti bet kuriame pasaulio krašte, neapsiribojant tuo, kur jam buvo lemta gimti. Nors ir sakoma, jog savi marškiniai arčiau kūno, ta pati aplinka kartais tampa nei miela, nei artima. Ir tame, manau, nėra nieko gėdingo. Priešingai. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje vis dar taip stipriai kritikuojami ar teisiami žmonės, pasirinkę savo laimės ieškoti kažkur kitur. Ypač, kai pasaulis – su visomis savo didžiulėmis galimybėmis – šiandien yra toks mažas ir taip lengvai pasiekiamas.
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų