Kiek save pamenu, visuomet buvau aukšta ir liekna. Ilgą laiką tai nekėlė jokių rūpesčių. Na gal tik ūgis. Klasėje buvau antra pagal ūgį mergina, kai tuo tarpu aukštesnių klasiokų buvo gal tik vienas kitas. Dėl to, jau nuo penktos klasės pradėjau žaisti krepšinį, kur ūgis tapo privalumu. Paauglystėje, kai merginos itin atkreipia dėmesį į savo kūno linijas, aš neturėjau dėl ko sukti galvos. Žinoma, galbūt ir norėjosi moteriškesnių formų, tačiau to niekuomet nesureikšmindavau. Su draugėmis niekuomet nesidalinome jokiomis naujausiomis dietomis ar itin sveikuoliškais receptais. Mums tai paprasčiausiai nebuvo aktualu. Priešingai, nesveiki bei kaloringi užkandžiai, vynas, šampanas ar pačių gaminti mojito kokteiliai ( 😀 ), neatsiejama mūsų susitikimų dalis.
Kas gi atsitiko, jog staiga atkreipiau dėmesį į kūno formas?
Galbūt ne tiek į pačias formas, kiek į daugelio žmonių suvokimą apie tai kas yra normalu.
Bet apie viską nuo pradžių.
Maždaug iki 20, gal 21 metų gyvenau su stabiliu svoriu, kuo puikiausiai įtilpdama į dar dešimtoje klasėje pirktus džinsus. Vis dėl to, šis tas pasikeitė, kai universitete laimėjau Erasmus konkursą ir pusmečiui išvykau studijuoti į Madridą. Ispaniškas tempas man buvo labai prie širdies. Gyvenimas prasidėdavo ne anksčiau, kaip 18-19 val. vakaro, kai, atrodo, visi gyventojai suplūsdavo į gatves, ieškodami, kur pavakarieniauti. Nuo jų stengiausi neatsilikti ir aš. Su naujai sutiktais draugais ragaudavome puikius patiekalus, užsigerdami dar puikesniu vynu. Žodžiu, naujų skonių paieškos neliko nepastebėtos. Jei laisvu laiku, gerą pusdienį, ir šniukštinėdavau po Madrido gatves ir gatveles, sudegindama kelis šimtus kalorijų – tai vakare prisikirsdavau, kaip turi būti. Taigi, grįždama į Lietuvą parsivežiau ne tik kalną įspūdžių, bet ir papildomus 10-12 kg.
Nepaisant to, kad pati kuo puikiausiai mačiau ir jaučiau tas papildomas riebalų koncentracijas ant viso kūno, vos keli žmonės išdrįso pasakyti, jog esu „papilnėjusi”. Tiesa, močiutė mano svorio pokyčiais netgi labai džiaugėsi. Pasak jos, pagaliau atrodžiau normaliai, kaip sveikas žmogus.
Deja, pati su tuo sutikti negalėjau ir nenorėjau. Nebesijaučiau komfortabiliai. Ne tik dėl to, kad drabužių paieškos tapo kiek sudėtingesnės, nes nebegalėjau jų pirkti nesimatavusi, ką kuo puikiausiai galėjau daryti iki tol (kūno išmatavimai atitiko standartus), greičiau ,,padusdavau“, labiau prakaituodavau ir panašiai. Taigi, turbūt pirmą kartą gyvenime susidūriau su tuo, ką jaučia apkūnūs žmonės ir man tai nepatiko. Vis dėl to, dietų laikytis nepuoliau. Priešingai, gyvendama pas tėvus, valgiau sotų bei skanų naminį maistą ir užkandžiaudavau, kada tik užsinorėdavau. Neužsirašiau ir į jokį sporto klubą. Tiesa, retkarčiais pavykdavo pažaisti krepšinį, o atšilus orams kartais išbėgdavau ar dviračiu išmindavau į mišką. Taigi, jei ir nukrito kokia pora kilogramų, tai esmės nekeitė.
Nepraėjo nė metai, kai iš aplinkinių vis dažniau tekdavo išgirsti, jog sulieknėjau. Nesupratau kodėl, nes gyvenau įprastu ritmu. Tiesiog atsirado daugiau veiklos, o kartu su ja ir daugiau rūpesčių. Savaime, pamažu pradėjau jaustis geriau, o užlipusi ant svarstyklių maloniai nustebau. Ilgai netrukus, senieji gerieji džinsai ir vėl buvo kaip tik. Nieko ypatingo, rodos, neįvyko. Tiesiog daug mokiausi, daug dirbau, mažai miegojau. Per dieną kažką vis užkąsdavau, tačiau rimto maisto pavalgydavau tik vakare.
Rašydama šią istoriją aš noriu ne papasakoti, kaip stebuklingai man nukrito svoris ar atskleisti magišką lieknėjimo receptą. To, nuoširdžiai, nežinau. Noriu pasidalinti kitu, ne ką mažiau, įdomiu dalyku. Tai – aplinkinių žmonių reakcija.
Kaip minėjau anksčiau, priaugus svorio, aplinkiniai buvo itin mandagūs ir apie suapvalėjusias mano formas nieko nesakė. Na, bent jau į akis. Tačiau vos tik svoris nukrito ar tiksliau sugrįžo į senas vėžes, visi tarsi susitarę ėmė manimi rūpintis, klausdami tų pačių klausimų: ar aš ką nors valgau, ar vėjas nenupučia, ar XS drabužiai ne per dideli,… Be jokios sąžinės graužaties, jie kone kaskart mane pamatę pasako, kad esu „kūda“. Žinau, kad aš tokia ne viena ir, kad visi liekni žmonės su tuo susiduria. Man tiesiog labai įdomu, kodėl, kai žmonės pamato stambų asmenį nesako jam „nu tu ir storas”, „gal tu jau mažiau ėsk” ar panašiai. Juk tai baisus įžeidimas! Tuomet natūraliai kyla klausimas, o ar lieknam žmogui pastoviai kartoti, koks jis yra „kūdas“, nėra įžeidimas?
Aš neskirstau žmonių į „kūdus“ ir „storus“ jei kartais, per klaidą, kam nors taip pasirodė. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, manau, jog svarbiausia yra, kaip žmogus jaučiasi, o ne tai, kaip jis atrodo. Mano tikslas nėra moralizuoti. Tiesiog noriu atkreipti dėmesį, jog labai dažnai, gerai ar blogai, žmogaus savijautai įtakos turi būtent aplinkiniai. O tais aplinkiniais juk esame mes patys. 🙂
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų