„Aš prieš tave”

Ankstyvą pavasarį, o galbūt dar paskutinėmis kalendorinės žiemos dienomis, internetiniame knygyne ieškojau, kokią knygą nusipirkti. Tai šen, tai ten šmėsteldavo Jojo Moyes knygos – „Aš prieš tave” paveikslėlis ir šis pavadinimas kažkokiu būdu užsifiksavo pasąmonėje. Apie knygą žinojau tik tiek, kad buvo pastatyta jos ekranizacija.

© saulės kelias its a nice day (3)
Sąmoningai neskaičiau jokių šios knygos aprašymų, vengiau ir filmo treilerių. Nenorėjau susidaryti iš ankstinės nuomonės. Kol knyga galiausiai pasiekė mano rankas, vis daugiau pažįstamų žmonių Facebooke skelbdavosi nuėję į šį filmą, o didžioji dalis netgi prisipažino verkę. Turėtų būti  įdomu, pamaniau.

Perskaičius jau maždaug 30 psl., suvokiau – knyga mane pagavo. Tiesa, pradžioje kur kas dažniau prunkštavau ir krizenau, o apie graudinimąsi nebuvo nė minčių. Akimirksniu įsijaučiau į herojų gyvenimus ir kaip visuomet norėjosi, kuo greičiau ir kuo daugiau sužinoti, kaip veiksmas klostysis toliau.

Vis dėl to, neslėpsiu, jog likus galbūt paskutiniam skyriui vis dažniau pradėdavo keistai griaužti gerklę, o artėjant prie paskutiniųjų puslapių – ašarų nepavyko sulaikyti ir man. Žinau, žinau, tai tik knyga. Ir ko gi čia dabar verkti? 🙂 Bet….

Neketinu leistis į patį romano siužetą ir jį atpasakoti. Tai siūlyčiau padaryti patiems. 🙂

Knygos herojams tapus tokiais artimais, jų gyvenimai, iš dalies, privertė susimąstyti ir apie savąjį. Dažnai pagalvodavau, o kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgčiau aš pati? Ar būdama Vilo vietoje, aš taip pat atstumčiau visus brangiausius žmones? Ar tapčiau daugiau nei abejinga viskam, kas mane supa? Ar ironija, sarkazmas ir cinizmas lydėtų kiekvieną mano žodį bei žvilgsnį? Ar turėčiau tiek jėgų užgniaužti bet kokius jausmus ir emocijas? Ar taip pat, kaip ir jis, nuolat galvočiau apie pasitraukimą iš gyvenimo, tikėdama, kad be manęs visiems bus tik lengviau? Net jei ir visai netikėtai į mano beprasmį pasaulį įžengęs žmogus, sugrąžintų džiaugsmą, ar vis tiek, nekeisčiau savo apsisprendimo?

Nuoširdžiai kalbant, dar ir dabar nežinau, kaip  atsakyčiau į kai kuriuos  iš šių klausimų.

Žinau tik tiek, kad knygos siužetas dar kartą įrodė, koks trapus gali būti gyvenimas. Ir… Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų – reikia mėgautis, kiekviena diena, kiekviena akimirka. Daugelis žmonių, kaip ir herojė Luiza, savo dienas leidžia veltui, neįvertindami savo galimybių, tenkindamiesi menkniekiais arba kitaip tariant tiesiog egzistuodami. Nenumanydami, kad žengus bent žingsnelį už jų komforto zonos ribų – jų laukia GYVENIMAS.

Ta proga, dalinuosi atrodytų labai paprastu, tačiau taip dažnai nuvertinamu, patarimu, perskaitytu, vienose iš paskutiniųjų eilučių:

„Gyvenk, ir gyvenk gerai.

Tiesiog GYVENK.”

comfort-zone1

„Life begins at the end of your comfort zone”

Su šilčiausiais linkėjimais,

Solveiga

P.S.  klasikinė muzika nebūtinai turi būti nuobodi… 🙂



https://www.youtube.com/watch?v=1-box383goM

You might also like

1 Comment

  • Vilma 5 metai ago Reply

    Kalbant apie nenuobodzia klasikine muzika tai man The Piano Guys yra nerealus vyrukai.

Rašyti komentarą