Susirgti kelionėmis

susirgti kelionėmis

Keliauti – toks svaiginantis žodis, paprasčiausiai apibūdinantis veiksmą, kuomet žmogus iškelia koją iš savo namų. Kartais visai šalia, o kartais šimtus tūkstančių kilometrų nuo savo gimtojo krašto. Susirgti kelionėmis gali visi. Vieni – greitai, kiti lėčiau, o dar kiti taip niekuomet ir neperserga šia, užkrečiama, greitai plintančia ir dažniausiai nepagydoma liga.

 

Nedrįsčiau savęs vadinti keliautoja, tačiau tai, jog esu užsikrėtusi šia liga – paneigti būtų sunku. To pasekoje teko aplankyti keletą itin puikių miestų (Roma, Barselona, Madridas, Paryžius,  Porto, Talinas, Praha, Budapeštas, Atėnai, Londonas, Vienna, Bergenas, Stavangeris ir kt.) apie kuriuos ateityje ketinu suraityti keletą atskirų įrašų, tačiau šį kartą noriu parašyti bendrai apie pačias keliones ir tai, kokias mintis jos man kelia.

Susirgti kelionėmis
Plaukiant Skagerako sąsiauriu, 2017 m.

Keliautojus dažnai mėgstama skirstyti į 2 grupes – turistus ir tikruosius keliautojus.

Turistai – tai tie, kurie apsilanko visose „must visit“ vietose, jose standartiškai nusifotografuoja, visur vaikšto įsikabinę žemėlapių bei, prisiperka pigių statulėlių, magnetukų ir kitų nereikšmingų atributų.

Tuo tarpu tikrieji keliautojai – tiesiog užsimeta kuprinę ant pečių ir eina ten, kur veda kelias, o jei kelio nėra – prasiskina jį patys. Tai tie žmonės, kurie pamato daugiau, geriau, tikriau, labiau… Kitaip tariant, jie pamato tai, ko turistas niekada nepamatys.



Mano subjektyvia nuomone, dabar atėjo toks metas, kai turistais būti tapo nepopuliaru. Netgi lankytis lankytinose vietose nebepopuliaru. Fotografuotis prie pasvirusio Pizos ar romantiškojo Eifelio bokšto, kaip tai daro tūkstančiai kitų – banalu. Neva visas miesto grožis ir tikrumas – ne ten. Vis tik, aš manau, kad lankytinos vietos todėl ir yra lankytinos, nes jas verta aplankyti. Nuskristi į Paryžių ir nepamatyti Eifelio bokšto būtų mažų mažiausiai keista, kad ir kokie principai ar mados tuo metų tvyrotų visuomenėje. Taip, tokiose vietose išties pilna skrybėlėtų turistų, kurie bent kelis kartus sumažina lankomos vietos grožį. Jie erzina visur darydami spūstis ir užstodami garsiuosius objektus. Tokiais atvejais svarbiausia nepasiduoti blogoms emocijoms ir prisiminti, ko čia iš tiesų atvykai. Visi eina, prieisi ir tu. Nesvarbu, kad kartais eilėse gali tekti pralaukti 2 ir daugiau valandų, o reginys gali išties prasilenkti su lūkesčiais.

Tai puikiai iliustruoja šios fotografijos, patalpintos bored panda svetainėje (tereikia spustelėti ant padailintos nuotraukos ir vaizdas pasikeičia į realų).

Žinoma, iš dalies sutinku ir su ta nuomone, jog tikrai yra įdomesnių nelankytinų vietų už tam tikras lankytinas. Pavyzdžiui, į jokius lankytinus sąrašus neįtraukta jauki, siaurutėlė gatvelė Romos pakraštyje, kurioje vietiniai seneliukai lėtai valgo ledus ir išraiškingai dalinasi gyvenimiška patirtimi gali palikti daug stipresnį įspūdį nei kokia lankytina koplyčia, panaši į dar bent dešimt tokių.

Rokas, Roma, 2016
Rokas. Roma, 2016 m.

Vis tik, aš pati, per bet kokią išvyką noriu pamatyti ir patirti maksimaliai. Vos tik galvoje gimsta mintis apie artėjančias atostogas, tuoj pat imu google‘inti ir dėlioti kelionės maršrutus. Visas laisvas akimirkas praleidžiu siurbdama iš interneto didžiausią srautą informacijos apie būsimos kelionės detales, „must see“ ir „must do“.  Šio sąrašo visada stengiuosi laikytis tvirtai įsikibusi. Tačiau dažniausiai taip būna tik kelionės pradžioje. Smalsumas ir noras sužinoti, kas bus už kito, žemėlapyje nepažymėto kampo, nugali dažniausiai visada. Tada, kaip madinga dabar sakyti, pasileidžiu plaukus, o taip kruopščiai ruoštą sąrašą nugrūdu gilyn į kuprinės dugną. Klajoju, dairausi ir fotografuoju viską iš eilės.



Kalbant apie fotografavimą kelionėse, esu tikrai ne pati geriausia kompanijonė, nes kas porą žingsnių stabteliu vis kažką įamžini. Pamenu, su drauge iš Čekijos, kuri šiuo klausimu yra tokios pačios nuomonės, konstatavome faktą, jog tokiose situacijose esame nepakenčiamos. Mes, pavyzdžiui, susiorganizuodavome pasivaikščiojimus su fotoaparatais po dieninį ir vakarinį Madridą, botanikos sodą, universiteto  miestelį ir t.t. Kartais kažkur pamesdavome viena kitą, tačiau greitai ir vėl surasdavome – dažniausiai objektyvo akiratyje. Bet šį kartą ne apie tai.

barselona
Barselona, 2016 m.

Prisimenu save pirmose išvykose už Lietuvos ribų. Buvau tokia didelėmis, iš nuostabos, akimis. Kiekvienas žmogus kalbantis kita kalba atrodė toks įdomus, nepažintas, išskirtinis toks… kitoks. Ne paslaptis, jog būdavo itin sunku nespoksoti į kitokios odos spalvos žmones ir negalvoti, kas dedasi jų galvose. Rodos, toks paprastas, bet kartu ir toks sudėtingas dalykas. Tačiau laikui bėgant ir sutinkant vis daugiau ir daugiau tokių, mano tuometiniu įsivaizdavimu „kitokių“ žmonių, ėmiau jų tiesiog nepastebėti. Dabar ir pati mėgstu pagrūmoti kitiems stebėtojams, kad taip daryti nedera, nes iš tiesų jie tokie patys, eiliniai žmonės, kaip ir mes.

Mano liūdesiui, nesu aš ta didžioji keliautoja, kuri būtų miegojusi dykumoje, klaidžiojusi džiunglėse ar kopusi į Everestą.  Kol kas – tik pamažu susipažįstu su didžiaisiais Europos miestais. Tiesa, dažnai tenka išgirsti, jog viskas ten – taip pat ir kur kas įdomiau – keliauti  į tolimuosius rytus, kur visiškai kita kultūra, kita architektūra, kiti valgymo įpročiai ir t.t.  Galbūt ten išties įdomiau ir tai dar laukia savo eilės, tačiau nuoširdžiai, man ir Europa yra pakankamai įdomi bei skirtinga. Netgi tos pačios šalies miestai ar regionai gali skirtis taip, jog sunku suvokti vis dar esant toje pačioje šalyje.

Tad kokie yra esminiai mano principai keliaujant? 



Išgirsti, pamatyti, paragauti, pajausti.

Pabėgti (kiek ir jei išvis įmanoma) nuo turistų.

Akimirkai stabtelėti ir įsiklausyti į vietinių kalbą, pabandyti įsivaizduoti apie ką jie galėtų kalbėti, įsijausti į jų gyvenimus, į jų rutiną.  Jei apsistoju viešbutyje, bent trumpam įsijungti jų televiziją ar radiją, susipažinti kokiomis nuotaikomis jie gyvena, kokią muziką klauso.

Atkreipti dėmesį į vietinių manieras, emocijas.

Susirgti kelionėmis. Susirgti miestu, kuriame lankausi.

Parsivežti kalną emocijų, naujos patirties, begalybę nuotraukų ir … mielų niekučių. 😊 Kaipgi be jų! Šiuo klausimu esu irgi ne pati geriausia kompanijonė. Kad ir kur keliaučiau, visuomet parsitempiu šusnį žemėlapių, magnetukų, metro bilietelių, muziejų lankstinukų ir visokio kitokio š….o. Mano bendrakeleiviai, kiekvieną kartą, žiūrėdami į mane itin keistu žvilgsniu, supranta, jog klausti – kam man visa tai?,- neverta. Tiesiog neverta. Nes atsakysiu tik tuščiu žvilgsniu. Reikia ir viskas. 😎

DSC_0189
Pakeliui link Preikestolen



Sakoma, kad vieni žmonės keliauja tam, jog pabėgtų. Nuo nesibaigiančių problemų, streso, rutinos, galiausiai, nuo savęs paties.

Kiti, atvirkščiai – keliauja, kad kažką surastų. Vidinę ramybę, nepažintus kraštus, nuotykius, o gal ir dar nepažintą save.

Bet kuriuo atveju, pakeisti įprastą aplinką – būtina. Ir visai nesvarbu, kaip toli ar kiek ilgai.

Tai – greičiausiai vienintelė liga, kuria norisi sirgti ir užkrėsti ja kuo daugiau aplinkinių. Esu tikra, kelionės padeda  tapti laisvesniais, drąsesniais,  plačiau mąstančiais ir tolerantiškesniais. Kas gi norėtų to atsisakyti? 😊

O kas Tave skatina keliauti?

susirgti kelionėmis



Su šilčiausiais linkėjimais,

Solveiga

You might also like

Comments (2)

Rašyti komentarą