Pavasarinei saulei maloniai šildant, keliauju namo autobusu ir jaučiu, kaip pamažu vaizdai keičiasi ne tik už lango, bet ir mano galvoje. Nesunkiai paskęstu savo mintyse. Staiga, iš kažkur atskriejantys balsai, grąžina mane į realybę.
Apsidairiusi mėginu nustatyti iš kurios pusės jie mane pasiekė. Pastebėjau, jog autobuso vairuotojas linksta prie pirmosiose vietose sėdinčio keleivio. Kadangi pati sėdžiu ganėtinai toli, dar sunku suprasti apie ką šis visas bruzdesys. Matau, kad priekyje sėdintis keleivis dėvi mėlyną kepurę, ji vos kyšo iš už sėdynės atlošo. Viskas aišku, pamaniau, moksleivis įsėdo ne į tą autobusą ir vairuotojas mėgina jam padėti. Bet ne, kažkas vis tiek ten vyksta, kažkas ne taip. Įtempusi ausis išgirstu, jog tai visai ne berniukas, o jau gerokai gyvenimo mačiusi moteriškė. Nors tiesą sakant, suvokusi, jog ten ne vaikas, pasąmoningai (o gal nesąmoningai) iškart mintyse pasakiau „močiutė!“. Nors galbūt ji niekuomet nebuvo nei ištekėjusi, nei susilaukusi vaikų, nei juolab anūkų.
Kad ir kaip ten, matau ir girdžiu, kad močiutė su autobuso vairuotoju kažką labai įnirtingai aiškinasi. Vos tik ji dešine ranka mosteli link lango, vairuotojas artimiausioje stotelėje stabdo autobusą, o atsiverus durims, močiutė, užtikrintai įsako vairuotojui važiuoti toliau – šioje stotelėje ji, vis tik, nelips. Istorija kartojasi dar bent 3 kartus. Kiek pavyko suprasti, močiutėlė manė, jog įlipo į autobusą, kuris vadinasi M3, nors iš tiesų tai buvo 23. Pasipuošusi „musės“ akiniais nuo saulės, matyt, bus ne taip įžiūrėjusi. Išgirstu, jog vairuotojas pataria močiutei išlipti kitoje stotelėje ir ten sulaukti jai reikiamo autobuso. Tačiau ji kategoriškai atsisako tai daryti. Vairuotojas vėl, kiek įmanydamas, mėgina jai išaiškinti, kad važiuodama šiuo maršrutu, ji tikrai nepasieks norimos krypties. Greičiausiai, neatlaikiusi situacijos absurdiškumo, o gal tiesiog šiaip silpnesnės kantrybės dama, maždaug 60-ies metų, lakiniais bateliais, raudonomis lūpomis ir šukuosena tarsi ką tik būtų išėjusi iš grožio salono, ryžtingai prieina prie vairuotojo ir nurodo jam daugiau nestovinėti, o tiesiog važiuoti tolyn ir nekreipti į tą močiutę dėmesio. Nelaukdama atsakymo, ji pakelta galva sugrįžta į savo vietą. Tiesa, į šią moterį atkreipiau dėmesį, vos tik ją pamačiusi, mat tikrai ne dažnai pamatysi norveges tokias išsipuošusias. Bene populiariausias jų aprangos derinys, nesvarbu, kokiame amžiuje jos bebūtų – sportiniai bateliai + džinsiukai + striukutė + kuprinė. Aš kartais susimąstau, ką jos ten tiek nešiojasi tose didelėse kuprinėse…
Žodžiu, grįžtu prie esmės. Vos tik dailioji moterytė pamokė vairuotoją, kaip jis turi elgtis, senoji močiutė akimirkai pritilo. Na, kokioms 10-15 sekundžių. Tuomet ji išsitraukė kažką panašaus į telefoną ir pradėjo jį kišti vairuotojui ko ne prie veido, prašydama, kad jis kažkam paskambintų, kažką pasakytų. Visiems autobuso keleiviams tampa akivaizdu – močiutė tikrai sėdi ne savo rogėse, tačiau jai su tuo susitaikyti sekasi, sakykime, sunkiai. Ir tuomet, kai visi tarsi susižvalgo, tyliai pagalvodami, kaipgi čia jai dabar baigsis, staiga prie močiutės prieina barzdotas, baltutėle megzta kepuraite pasidabinęs vyriškis. Kaip tiksliai lietuviškai ji vadinasi, negaliu pasakyti, tačiau angliškas kepurės pavadinimas – taqiyah. Kad būtų aiškiau – tokias kepures dėvi praktikuojantys musulmonai. Taigi, jis prieina prie močiutės ir ramiu tonu paklausia, kokios jos problemos ir galbūt jis gali jai kažkuo padėti? Močiutė kažką neaiškiai murmėdama paduoda jam telefoną, padiktuoja skaičius ir toliau kažką nesustodama murma. Vyriškis kažkam prisiskambina iš antro ar trečio karto ir perduoda telefoną atgal močiutei. Kiek man pavyko suprasti, kažkas iš jos pažįstamų, gyvenančių netoliese, pasitiks ją, netikėtai nukeliavusią į kitą miesto galą. Vyriškis pasako kažką juokingo ir apdovanoja močiutę balta, it jo kepuraitė, šypsena. Tuo tarpu ji atsako jam aukštai užsimodama ramentu ir jie abu pradeda juoktis. Prie jų prisijungia ir jau visiškai nurimęs autobuso vairuotojas. Tuomet vyriškis prisėda šalia močiutės ir ima įdėmiai jos klausytis. Jis tik šypsosi ir karts nuo karto pritarenčiai linkteli galva.
Greičiausiai ši istorija nėra kažkuo ypatinga, tačiau mane privertė susimąstyti. Ši situacija sveikai supurtė nusistovėjusius mano įsitikinimus ar stereotipus. Žinau, kad nedera vertinti žmonių pagal jų drabužius, odos spalvą, socialinį statusą ar galiausiai pagal tai, kokiu vardu jie kreipiasi į Dievą. Vis tik, pastarųjų metų įvykiai, vienaip ar kitaip, sukūrė tam tikras asociacijas mūsų galvose. Kad ir kaip nederamai ar absurdiškai tai skambėtų, tačiau daugeliui (ir tiesą sakant, man tarp jų) žodis teroristas asocijuojasi su žodžiu musulmonas. Ir kad visi jie ten tokie. Tačiau, kaip tai toli nuo realybės, o absoliutinti yra taip kvaila… Didžioji dalis lietuvių, teigia esantys katalikai, nors turbūt staigiai prireikus sunkiai išvardytų 10 Dievo įsakymų, o paklausti, kada paskutinį kartą buvo išpažinties giliai susimąstytų, tačiau vis tiek, kažkodėl mano, kad jų Dievas yra aukščiau už kitų.
Tiesa yra ta, jog visi mes skirtingi, visi lygūs ir visi tikime šviesesniu rytojumi. Neketinu ir nenoriu toliau gilintis šia tema, nes manau, kad tai yra tik kiekvieno individo asmeninis reikalas.
Tiesiog šiandien aš pagavau save gėdingai mąstant: juk pirmasis žmogus, pasisiūlęs močiutei padėti buvo ne kas kitas, o būtent tas, blogasis teroristas.
Grįžusi namo susimąsčiau, kas aš per žmogus ir kuriam kampe įmigo mano taip lavinta tolerancija…
Tai, kaip sakant: in your face, Solveiga…..
🙂
Nėra komentarų