ATĖNAI – dievų maistas ir kiti lobynai

Kas pirmiausiai ateina į galvą, išgirdus žodį Atėnai?

Akropolis, antikinė istorija, mitiniai dievai ir… saulė. Pasirodo, šis miestas turi žymiai daugiau neatrastų spalvų nei galima numanyti.

Į Atėnus nusileidome, kai visas miestas jau skendo geltonose gatvių šviesose. Ne pilna valanda kelionės metro ir mes jau stovime demokratijos tėvynės centre. Prisipažinsiu, pirmas įspūdis išlindus iš požeminės traukinių stoties – nesužavėjo. Jei atvirai, buvo netgi nejauku. Toks lengvas “bardakėlis”. Šaligatviuose krūvos įvairiausių dėžių ir ryšulių, kažkas kažką pardavinėja. Tai iš vienos, tai iš kitos pusės atpučia cigarečių tvaikas. Pastatų sienos iškeverzotos neaiškiais užrašais ir iškalbingais piešiniais. Lyg to nejaukumo būtų maža, akys vis dažniau pastebi patogesnės vietos nakvynei ieškančius benamius. Ir dar ta pilnatis, rodos, tokia bauginančiai didelė… Visa laimė, pamaniau, jog iki viešbučio vos 5 minutės pėsčiomis.

Sparčiu žingsniu pasiekę savo naujuosius namus, skambiname į duris ir su nerimu laukiame, kas bus toliau. Ta minutė, kuomet viešbučio darbuotoja leidosi laiptais žemyn įleisti mūsų vidun, rodės, niekada nesibaigs. Stoviu tarsi įkalta. Bijau pasisukti, kad žvilgsnis ir vėl nesutiktų dar vieno žmogaus, deja, taip ir neradusio bendros kalbos su šviesesniu likimu… Staiga suskamba elektrinė laukinių durų spyna ir siauros, juodos durys atsidaro. Nuo tos akimirkos, kuomet įžengėme į naujuosius savo laikinus namus, viskas ėmė tik gerėti.



Viešbučio darbuotoja pasitiko mus plačia šypsena ir kalnu naudingų patarimų. Net neprašyta supažindino su miesto rajonais ir ką – kuriame iš jų – galime pamatyti bei nuveikti. Pats viešbutukas, galima sakyti, įsikūręs miesto širdyje, kasdien džiugino švariais rankšluosčiais, sutvarkytais kambariais, nemokamais vandens buteliukais šaldytuve bei pusryčiais puikioje terasoje, įrengtoje ant stogo.

Maloniai pabendravę su viešbučio personalu, nusprendėme ilgai jame neužsibūti. Pasidėjome daiktus ir išėjome pasižvalgyti po vakarinius Atėnus. Vos kelios minutės ir mes jau nardome tavernų, restoranų ir kavinių platybėse. Gatvelių iš tiesų daug, visos  (laimei) apšviestos ir kone kiekvienoje jų bent po kelias vietas, kur galima pavalgyti. Pirmai vakarienei pasirinkome tradicinį graikų patiekalą – mousaka. Tarsi lazanija su malta mėsa, tik vietoje makaronų lakštų – sluoksniai virtų bulvių. Mums, kaip išalkusiems šitas pasirinkimas laaaabai tiko. Vis tik, kaip supratome jau kitą dieną – vietą, pirmąjai vakarienei, pasirinkome ne pačią patraukliausią. Bet. Kai skrandis jau trimituoja, nelabai norisi plavinėti tarp nežinomų skersgatvių, viliantis, kad gal čia, o gal ten – rasime kažką geriau.

Tiesa, vakaras – prikimšus pilvus pirmoje stotelėje, iškart nesibaigė. Iš visų pusių sklindantys muzikos garsai primygtinai kvietė mus dar pabūti ir susipažinti su vakariniu miesto gyvenimu.

„7 Times Dance Club & Shisha Loung”, Athens

Namus pasiekėme jau gerokai po vidurnakčio, o prieš tai jaustas nejaukumas išnyko taip daugiau ir nepasirodęs.

Nubudome, kai dangumi jau ritinėjosi mūsų taip išsiilgta saulė. Reiktų padėkoti Helijui – graikų saulės dievui, kuris buvo mums malonus ir lepino šiluma visų atostogų metu. Pasistiprinę sočiais pusryčiais, kaip patys pavyzdingiausi turistai, tiesiu taikymu žygiavome ne kur kitur, o į Akropolį.

Besižvalgydami siauromis Atėnų senamiesčio (Plaka) gatvėmis greitai išvydome ir savo tikslą. Tiesa, pakeliui sutikome tai, be ko Atėnai – nebūtų Atėnai. Vienos iš jų – arogantiškos, kitos – tingios, o didžioji dalis – netgi maloniai pozuoja turistams. Nėra jokių abejonių – katės Atėnuose vaidina itin svarbų vaidmenį. Pradžioje, vedami vaikiško susižavėjimo, dar bandėme jas suskaičiuoti, bet kai skaičius perlipo 20, nusprendėme, kad geriausia šioje vietoje turbūt – nuoširdžiai pasiduoti.

Katės – neatsiejama Atėnų dalis

Nenuostabu, kad tokiose vietose, kaip Akropolis turistų yra ištisus metus. Kai lankėmės mes (vasario mėnesį) jų buvo taip pat nemažai, bet ne tiek daug, kaip galima tikėtis vasarą. Dažniausiai girdėjome rusų bei lenkų kalbas. Ir žinoma, kur benueitume nuolat sutikdavome gausias, apsišarvavusias fotoaparatais bei skrybėlaitėm – azijiečių turistų grupes. 

Praėję pro bilietų kasas pirmiausia sustojome pasigrožėti įspūdingu Odeon of Herods Atticus teatru, po atviru dangumi.

Odeon of Herods Atticus – vaizdas iš viršaus

Odeon of Herods Atticus – vaizdas iš apačios

Odeon of Herods Atticus – vaizdas iš apačios

Įdomu tai, kad šis teatras veikia iki pat šių dienų. Jame koncertavo tokie žinomi atlikėjai, kaip Sting, E. John, L. Pavarotti, F. Sinatra, o vasaromis čia vis dar rengiami įvairūs festivaliai.

Dėmesį traukė ir didingieji Propileae vartai, kurių kolonos rodėsi tokios tvirtos,  jog galėtų paremti net patį dangų.

Propileae vartai, Akropolis

Jų paskirtis – paskistyti žmonių srautus. Kažkada šie vartai, greičiausiai, atrodė taip:

Propileae vartai. Nuotraukos šaltinis: http://www.back2school.lt/atenu-akropolis

Taip pat išvydome ir dar vieną deivei Atėnei bei dievui Poseidonui skirtą šventyklą – Erechtejoną. Šios šventyklos skiriamasis bruožas – šešios marmurinės moterų figūrų kolonos  – kariatidės. Vis tik, figūros, kurias dabar matome Akropolyje yra rekonstrukcijos. Originalios kariadičių figūros eksponuojamos Atėnų Akropolio muziejuje. Tiesa, viena kariaditė XIX a. pradžioje išplaukė už jūrų, marių. Lordo Elgino dėka (o gal ne?) šiandien ji dienas leidžia Britanijos nacionaliniame muziejuje.

Erechteion, Akropolis

Ir štai pagaliau – iš arti galime apžiūrėti Atėnų veidu laikomą Partenoną – pastatytą 428 m. pr. m.e. Tikras antikos laikų stebuklas…

Parthenon, Akropolis

Sakoma, jog šventykla pastatyta norint atsidėkoti karo bei išminties deivei, meno bei mokslo globėjai – Atėnei už pergalę, kovoje su persais. Plačiau apie Partenono bei kitų Akropolio objektų istorines ar architektūrines detales kalbėti tikrai nedrįstu, nes nesijaučiu tam turinti pakankamai kompetencijos.

Nepaisant to, nuo Akropolio (kitaip dar vadinamos Šventosios) kalvos atsiveria nuostabūs vaizdai: teatro globėjui statytas Dioniso teatras, smailianosė Lycabetus kalva, vienoje pusėje – snieguotomis viršūnėmis dar vis pasipuošę kalnai, o kitoje – žydruojanti jūra. Visas miestas – tarsi ant delno. 

Apačioje – Dioniso teatro griūvesiai, už jų – modernusAkropolio muziejus

Lycabettus kalva

Partenono prieigose praleidome gerą valandą, o gal ir daugiau. Niekur neskubėjome, sėdėjome ir gėrėjomės praeities architektūra. Akimis lydėjome praeinančius turistus ir bandėme įsivaizduoti – kaip kažkada tais pačiais marmuru grįstais takais, čia vaikščiojo išmintingieji antikos filosofai ir net patys didingiausieji graikų dievai.

Nepamirštamas laikas Partenono draugijoje.  ♥️

Tolumoje dangus susilieja su jūra

Atsisveikinę su Akropoliu, patraukėme link senamiesčio, kurio pradžioje arba pabaigoje (žiūrint iš  kurios pusės einama) stūkso Adriano arka / vartai. Sakoma, jog šie vartai pastatyti siekiant padalinti Atėnus į dvi dalis.  Mat vienoje arkos pusėje yra užrašas: „Tai yra Atėnai, Tesėjaus senovinis miestas“, o kitoje – „Tai yra Adriano miestas, o ne Tesėjaus“.

„Adriano arka”, Atėnai

Jeigu įžengiame pro vartus užnugaryje palikę Akropolį – prieš akis išvystame The Temple of Olympian Zeus (Dzeuso Olimpiečio šventyklos) likučius. Kadaise, Graikijoje, ši šventykla buvo pati didžiausia. Iš 104 marmurinių kolonų, šiandien išlikę viso labo 15.

Dzeuso Olimpiečio šventyklos likučiai

Tolstant nuo Akropolio patenkame į gražiuosius nacionalinius Atėnų sodus. Galiu tik įsivaizduoti, kokios spalvos ir kvapai čia atsiskleidžia pavasarį ir vasarą… Na, o mes bent jau turėjome galimybę pasigėrėti gausiai užderėjusiais apelsinų (o gal mandarinų?) medžiais. Bene pačiame parko viduryje geltonuoja Zappeion – konferencijų, parodų ir įvairių kitų ceremonijų rūmai, statyti Olimpinėms žaidynėms.

Zappeion

Zappeion viduje

Kalbant apie Olimpines žaidynes, visai šalia Zappeion galima pamatyti dar vieną – ne tik Atėnų, bet ir visos Graikijos pasididžiavimą – Panathenaic Stadium. Po visų archeologinių kasinėjimų ir tyrinėjimų, kurie baigėsi maždaug XIX a. antrojoje pusėje, buvo nuspręsta atstatyti šį stadioną. 1894 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje Olimpinėje konferencijoje nutarta, jog pirmosios modernios Olimpinės žaidynės, 1896 m. vyks ne kur kitur, o būtent Panathenaikos stadione. Rašoma, kad antikos laikais šiame stadione tilpdavo apie 50 000 žmonių. 1896 – jų metų Olimpinių žaidynių met čia sutilpo net 80 000. Ir dar. Tai vienintelis stadionas visame pasaulyje pastatytas vien tik iš marmuro! Daugiau apie stadiono istoriją galite paskaityti paspaudę ant šios nuorodos.

Panatinaikos stadionas

Kadangi Graikija laikoma demokratijos tėvyne, nepamatyti Parlamento rūmų, ko gero, būtų gėda. Nors šis trijų aukštų, neoklasicistinio stiliaus statinys didelio įspūdžio nepaliko – žmonės čia ateina pažiūrėti ko kito. Kiekvieną valandą, parlamento priekyje, prie nežinomo kario kapo keičiasi uniformuota sargyba.

Sargybos pasikeitimas prie nežinomo kario kapo

Iškilmingiausias pasikeitimas vyksta sekmadieniais, 11 val., tačiau nemačiusiems nieko panašaus, manau, betkuris pasikeitimas – džiugi, nauja patirtis. Prisipažinsiu, graikų sargyba man, šiek tiek, kėlė šypseną. Tie sulėtinti jų žingsniai, rimti veidai ir… didžiulai bumbulai ant batų… 🙂

Kitoje gatvės pusėje, priešais parlamentą yra bene populiariausia – Syntagma aikštė. Čia galima rasti visko, ko reikia miestelėnų susibūrimams: centre stovintį fontaną, suoliukų, gyvas skulptūras, gatvės muzikantus, dvi žalias zonas – pievutes, kuriose pasodinti įvairių rūšių medžiai (jų pavėsyje galima ištiesti pavargusias kojas). Čia pat yra viena pagrindinių metro stočių, kurioje eksponuojami įvairiausi archeologiniai radiniai.

Kadangi Syntagma aikštė yra priešais parlamentą, joje vyksta įvairūs gyventojų susirinkimai, piketai bei streikai – ne retai peraugantys netgi į riaušes.

Syntagma aikštė

Kitas traukos objektas, esantis Atėnuose – Monasteraki aikštė ir jos apylinkės. Veiksmas čia vyksta tiek dienos metu, tiek sutemus. Dar nuo osmanų laikų, Monastiraki rajonas laikomas miesto centru. Jame galima pamatyti Fethiye mečetę, Vėjų bokštą, sendaikčių turgų, Pantanasos bažnyčią, daugybę siuvenyrų krautuvėlių bei aibę kitų įdomių objektų.

Monastiraki aikštė

Bene geriausia vieta pamatyti visą miestą – Lycabettus arba pasak legendos – vilkų kalva, iškilusi 300 metrų virš jūros lygio. Jos viršūnę galima pasiekti pėsčiomis arba funikulieriumi. Kadangi mes tądien jau buvome įveikę kiek daugiau nei 20 km pėsčiomis ir žinojome, kad laukia panašus rytojus – nusprendėme kalvą įveikti funikulieriumi. Be to, saulė jau buvo nusileidusi, o dar ta legenda apie klaidžiojančius vilkus… Žodžiu, lengvai radome pasiteisinimų nelipti.

O tada… Vos tik pakilome, viršuje, kiek grėsmingai, mus pasitiko besiblaškantis vėjas. Pačiame kalvos viduryje stovi balta koplytėlė. Pažvelgę į vieną pusę galėjome matyti, kaip juodas dangus apgobia miegoti susiruošusius kalnus. Pasisukę į kitą – grožėjomės pilnaties nušviesta – Egėjo jūra. Ir visur, kur bepažiūrėsi – mirksėjo šimtai tūkstančių miesto akių.

Lycabettus koplytėlė

Žemyn leidomės pasikrovę naujų jėgų ir teigiamų minčių. Rodos, Atėnai tampa vis labiau užburiančiu miestu.

Atėnų panorama nuo Lycabettus kalvos

Syntagma aikštė vakare

Maistas, maistas, maistas…..

Lankantis Atėnuose būtina ne tik pamatyti istorines vietas, bet ir paragauti vietinio maisto. Esu tikra, čia tikrai džiaugsis smaližio skrandis:

Greito maisto mėgėjai taip pat nenusivils… Ypač kebabų. Čia jų yra pačių įvairiausių rūšių:

Gatvės maistas Atėnuose nusipelno pagyrų. 🙂

Restoranas vertas atskiro dėmesio

Neslėpsiu – prieš kelionę, kaip ir dauguma turistų, naršiau internete, ką gi pamatyti tuose Atėnuose ir kur skaniai pavalgyti. Buvo galima nuspėti, kad sąrašas nebus trumpas. Vis dėl to, vienas restoranas (jeigu galima jį taip pavadinti) pasirodė gerokai įdomesnis nei kiti. Kodėl?

Visų pirma, jį rasti gali būti kiek sudėtinga, mat jis neturi jokio užrašo, jokios iškabos ar bent jau lentelės, kviečiančios užeiti.

Štai toks įėjimas…

Paprastai pro tokią vietą, greičiausiai, eičiau ir praeičiau. Bet tada – prarasčiau unikaliausią patirtį. Šis restoranėlis įrengtas rūsyje. Tikra ta žodžio prasme. Betoninės grindys, styrantys vamzdžiai, medinės statinės. Vos tik įėjus, rankos mostu parodoma, kur mums sėsti. Vos spėjame įsitaisyti, kai ant stalo, padengto “klijonke” (net nežinau, kaip iš tikro tokia staltiesė vadinasi) jau tiesiamas… paprasčiausias popierius. Suprask – taip serviruojamas stalas. Tiesiai iš tų didžiulių statinių į metalinį puslitriuką (o gal kiek daugiau?) pradedamas leisti vynas, kuris po akimirkos jau stovi ant mūsų stalo. Šalia padedamos dvi taurelės. Akivaizdu, turėsime pasipilstyti patys. Vedama smalsumo, atsargiai to vyno pauostau, o tada nedrąsiai paragauju. Staiga mintimis grįžtu į Lietuvą,  gerus keletą metų atgal. Šalti vėlyvo rudens vakarai, draugų kompanija ir… svaiginantis naminio vynelio skonis. Štai, ką jis primena. Gerkle nusirideno karštis.  Stiprokas, sakyčiau… Dar bejaučiant vyno aitrumą burnoje ant stalo jau buvo dėliojami patiekalai, kurių įvardyti, deja, negaliu. Kažkas panašaus į trintą žirnių sriubą ar košę su aitriaisiais pipirais, itin “macniais” raudonaisiais svogūnais bei kitais prieskoniais. Puikus, nepamirštamas skonis. Taip pat dar daržovių troškinys su marinuotais agurkėliais (o gal kokia labai tiršta agurkinė sriuba), kepta žuvis, šviežutėlė duona, alyvuogės, tradicinės graikinės salotos… Viskas tradiciškai, gausiai, sočiai – kaip pas kokią graikę močiutę namuose.

O įdomiausia tai, kad čia nėra jokio meniu, jokių pasirinkimų, jokių užsakymų ir netgi – jeigu nori – jokių kalbų su darbuotojais. Patiekiama tai, kas tą dieną gaminama, iškart padedamas ir kvitas. Pavalgai, susimoki ir išeini. Sotus ir laimingas.

Mums laaabai patiko ir tikrai, tikrai – apsilankytume dar kartą. Vis dėl to, estetikos gerbėjams ir tiems, kas pirmiausia valgo akimis – nerekomenduočiau.

Kiek daug skirtingų skonių gali tilpti vienoje lėkštėje? 🙂

Tiesa, kava Graikijoje taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Tradiciškai ji turi būti geriama lėtai, mėgaujantis kiekvienu gurkšniu, todėl ji dažnai geriama per šiaudelį. Valandą, dvi… kuo ilgiau – tuo geriau. O dar geriau, jeigu šalia kavos galima užtraukti ir cigaretės dūmo.

Cigarečių mes nerūkėme, bet kavos gėrėme kasdien. Ir kaipgi jos galima atsisakyti, kai aplink vaizdai, prašyte prašo sustoti.

Besimėgaujant saulės spinduliais ir pačiu tikriausiu dievų gėrimu, sugalvojome nuvažiuoti prie jūros. Kelionė metro truko apie 10 – 15 min. Atvykus į Faliro arba Piraeus stotį, populiariausia yra pasiimti tramvajų ir nuvažiuoti iki norimo paplūdimio. Mes nutarėme susipažinti su pietine miesto dalimi pėsčiomis. Vaikščiojome ratais, kvadratais, o galiausiai net labirintais – Stavros Niarchos Foundation Cultural Centre. Išnirus iš parko, šalia bėgiojimų takų, judrių gatvių ir stiklinių pastatų pamatėme baseiną/kanalą. Kaip vėliau išsiaiškinome, tai – viena lankomiausių Stavros Niarchos fondo vietų. Kanalas yra 400 metrų ilgio, 30 metrų pločio ir 70–150 cm gylio. Pagrindinė jo mintis – susieti miestą su jūra. Dėl to, kanalas pripildytas tikru jūros vandeniu, kuris išfiltruojamas ir vėliau grąžinamas atgal į jūrą. Kanale draudžiama naudoti bet kokius chemikalus, todėl jo dugne ima augti dumbliai. Jie valomi specialiomis sistemomis, o porą kartų metuose, šis kanalas visiškai nusausinamas, kad būtų galima nušveisti jo dugną ir gerai išvalyti visas sistemas.

Šis kanalas yra ne vien tik dėl grožio – jame treniruojasi baidarių ir buriavimo mėgėjai.

Pasirodo, kartais visai gerai būti ir visko “neišgooglinus”. Nuoširdžiai, buvome maloniai nustebome. 🙂

Užburti jūros, į Atėnų centrą, grįžom jau beveik sutemus…

Kai nėra, kur skubėti….

Kitą dieną, gerai išsimiegoję ir puikiai nusiteikę, jau pažįstamomis gatvėmis, išėjome į miestą. Užsukome pasižvalgyti į turgų, vaišinomės gatvės maistu, skanavome tradicines spurgytes. Tiesa, aplinka ir aptarnavimo stilius toje „spurginėje” man kažkodėl priminė valgyklą. Širdis apsalo ne tik nuo medumi ir cinamonu dengtų spurgyčių, bet ir nuo septintą, o gal jau ir aštuntą dešimtį skaičiuojančių įsimylėjėlių porelės, sėdėjusios šalia mūsų. Jų šilti prisilietimai, žvilgsniai ir švelnūs pakštelėjai vienas kitam į skruostus, privertė mus ne kartą nusišypsoti. Įsitikinome, tikrai meilė – amžius nesvarbu

Skaniausios, kada nors valgytos, graikiškos salotos

Vietinė prekyba

siuvenyrų parduotuvėlė

Tai vienur, tai kitur paužkandžiavę, sugalvojome pasivaikščioti po Ancient Agora, kurią (nežinau ar teisingai) pavadinčiau žemutinėmis Akropolio prieigomis. Tai tarsi muziejus, po atviru dangumi. Daugybė išsibarsčiusių marmurinių luitų, aptrupėjusių kolonų, amžius skaičiuojančių pamatų, kuriuose kažkada buvo šventyklos, veikė mokyklos, monetų kasykla, kalėjimas… Šiandien čia veikia Atalo stoja – buvęs prekybos centras, kuriame po atstatymo darbų, dabar veikia muziejus.

Bene geriausiai išsilaikusi – Hefaistijono šventykla.

Valandėlę pasivaikštinėje senovės Agorėje, kopiame į Areos Pagos uolą, esančią visai šalia. Radę laisvą vietelę prisėdame. Dar viena nuostabi miesto apžvalgos aikštelė, kur Akropolis, rodos, ranka pasiekiamas. Turistus nesunkiai atskiriame iš trumparankovių marškinėlių. Panašu, kad graikams vasario mėnesį dar tikrai ne laikas nusivilkti pūkines striukes. Na ir kas, kad pliusinė temperatūra jau siekia antrą dešimtį.

Gaudydami paskutinius saulės spindulius, po truputį imame suvokti, jog mūsų atostogos, deja, eina į pabaigą.

Areos Pagos

Paskutinį vakarą nusprendėme praleisti jaukiame restorane ant stogo ir taip simboliškai atsisveikinti su Atėnais.

Tai… iki pasimatymo, Akropoli… ♥️

Pala, pala! 🙂

Dar šis tas APIE:



transportą:

Miesto centrą iš oro uosto pasiekėme traukiniu, kuris vėliau susikirto su metro linija. Kelionė netruko nė valandos, o vieno bilieto kaina 10 eurų. Žinoma, galima keliauti ir autobusu (apie 6 eurus) ar taxi, tačiau mes dažniausiai renkamės traukinius (ar metro). Jie visada atvyksta laiku (na, dažniausiai), neįstringa kamščiuose, turi vietos pasidėti daiktams ir t.t. Įsigyti bilietus galima bilietų automatuose, atsiskaitymas banko kortele arba grynaisiais. Be to, metro sistema Atėnuose nėra sudėtinga – 3 puikiai išdėstytos linijos.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad trečioji linija, važiuojanti į oro uostą, “Doukissis Plakentias” stotelėje susikerta su priemiestinio traukinio linija. Šiek tiek išsigandome, kuomet atvykus į šią stotelę, metro sustojo ir išjungė šviesas, o visi juo keliavę žmonės – išlipo. Viena pagyvenusi graikė, matyt, pamačiusi lakstančias mūsų akis parodė, kad turime išlipti ir čia pat laukti kito traukinio, nuvešiančio į oro uostą.  Jis važiuoja kas 30 minučių.

maistą: vietų, kur pavalgyti Atėnuose gausu, todėl labai nesinori, kad viena prasta vakarienė sugadintų nuotaiką ir prisiminimus apie miestą. Šiuo atveju tikrai gelbėja puikiai žinomas “Tripadvisor”. Prieš einant į norimą restoraną, kavinę ar kitą maitinimo įstaigą, pravartu paskaityti ten apsilankiusių žmonių atsiliepimus. Na, o kitas, beveik visada pasiteisinantis, rodiklis – sausakimšos vietos. Ten, kur visada pilna žmonių, dažniausiai, galima tikėtis ir tikrai gardaus maisto.

bilietų į lankytinas vietas kainas: lankantis Atėnuose ne sezono metu, t.y. – nuo lapkričio 1d. iki kovo 31d., daugeliui objektų taikomos 50 % nuolaidos. Pavyzdžiui, standartinis bilietas į Akropolį (Parthenon + Erechteion, ) šaltuoju metų laiku kainuoja 10 eurų, o jau nuo balandžio 1 d. iki spalio 31 d. – 20  eurų.

Apsilankymas Panathenaic’os stadione ar Acient Agora tekainuoja 5  eurus.

Funikulierius į Lycabettus kalvą – 5 eurai – į vieną pusę, 7,5 eurų – į abi puses.

Lycabettus funikulieriaus išvykimo laikai

Taip pat, rekomenduojamas 5 dienų miesto pasas, kuris kainuoja 30 eurų. Su juo galima aplankyti daugelį istorinių objektų ir muziejų, esančių juose. Tiesa, jam negalioja sezoniškumas.

Vis dėl to, nemažai lankytinų vietų galima pamatyti tiesiog vaikštant miesto gatvėmis. Tokios vietos, kaip Hadriano biblioteka ar Odeon of Herodes Atticus, kuo puikiausiai matosi kone iš visų pusių, tad pirkti bilietą verta jeigu tikrai norisi viską pamatyti iš arti, apžiūrėti smulkiausias detales.

…… …… ……

Žiūriu, visai ne trumpas tekstas čia man išėjo, nors rodos – dar, toli graži, ne viską aprašiau… Turbūt apie Graikiją kitaip ir neišeina. Jos maistas, kultūra, architektūra, istorija,  politika, filosofija, … – įkvėpia žmones rašyti knygas, statyti filmus.

Esu tikra, kiekvienas keliautojas atranda vis kitokius Atėnus. Galbūt man pasisekė lankytis tik gerose vietose, o galbūt iš tiesų – šis miestas turi kažką unikalaus, kažką labai įtraukiančio. Kažką, kas tyliai kviečia apsilankyti jame ir vėl.

Su šilčiausiais linkėjimais,

Solveiga

Turi klausimų ar pastebėjimų?

Kviečiu pasidalinti!