,,Už sėkmingo vyro visada stovi protinga moteris”, – sako liaudies išmintis.
Nežinau, kiek tame yra tiesos, tačiau žvelgiant į Rusijos caro Petro I-ojo ir imperatorės Jekaterinos I-osios istoriją, pasirodo, taip kartais tikrai nutinka. Galbūt todėl apie šią moterį – Martą Heleną Skowrońską, vėliau -Wiesiołowska, dar vėliau Cruse ir galiausiai – Jekateriną Aleksejevną Vasiljevą, buvo ilgai tylima.
Visas dėmesys, kaip ir dera anais laikais, buvo nukreiptas tik į didingąjį vadą, carą Petrą I-ąjį. Nenuostabu, jog vėliau buvo pradėtos ištisos studijos, analizuojančios jo biografiją, valdymo laikotarpį, (ne) pavykusius karus ir žygius, milžinišką palikimą bei indėlį statant didingąją Rusiją. Tikra likimo ironija, jog kadais niekam nežinoma portomojka (skalbėja) iš vakarų, Marta Skowrońska, vieną dieną taps bene svarbiausiu žmogumi Rusijos istorijoje.
Nepasaint Jekaterinos tvirtybės ir moteriškos išminties, kurią atskleidė K. Sabaliauskaitė, istorikai imperatorę net ir šiandien vertina labai prieštaringai. Ji apibūdinama įvairiai: nuo pelenės, geležinės rankos su aksomine pirštine iki ,,moters – pagalvės” ar Petro I-jo ramybės uosto.
Pasirinktas knygos rašymo stilius – ne norminė leksika, mano nuomone, tik dar labiau atskleidė carinės Rusijos dvasią, kareivišką kultūrą, autentišką aplinką. Rusiškų sintaksinių konstrukcijų dėka aiškiai perteikiamas kalbos melodingumas. Romane nevengiama grubių keiksmažodžių. 127 knygos puslapyje galima rasti netgi visą instrukciją, kada ir kaip naudoti tam tikrus keiksmingus išsireiškimus. Pavyzdžiui, anuomet nepamainomas žodis buvo chuj, vartojamas pačiose įvairiausiose gyvenimo situacijose. Vienas žodis, o reikšmių – be galo daug arba kaip sakydavo pats caras – da chuja. Tokie žodžiai akivaizdžiai supažindina su rusišku folkloru.
Rytų ir vakarų linijos
Romane ne kartą iškyla skirtingi rytų ir vakarų pasauliai. Linija, kur jie prasideda ir kur baigiasi tarsi neaiški, tačiau puikiai jaučiama. ,,Rusijoje – mėgstamiausia didžiūnų gyvenimo pramoga, be kurios jie negali pajausti savo galybės, yra mėgavimasis kitų žmonių bejėgyste ir kančiomis. Padorūs, savo kraštuose gerbiami ir doru amatu užimti žmonės, savo noru, į Rusiją nevažiuoja, nes nėra ko. Tik tiems, kurie nuo ko nors bėga taip smarkiai ir taip toli, Rusija tampa nebebaisi.” Tuo tarpu, to meto Lietuva pateikiama kaip tolimi, išsvajoti ir šviesūs vakarai, visa galva lenkiantys dar tokią ,,mūžikišką” Rusiją. Jekaterinos nuomone, lietuviai – švarūs, darbštūs bei protingi žmonės. Pasakojama, kaip Lietuvos – Lenkijos aukštuomenė išmanė etiketą, buvo kultūringi ir laikėsi gerų manierų. Net ir keikdavosi jie laiku ir vietoje, priešingai nei rusai.
Tuo tarpu carinėje Rusijoje juntama slogi atmosfera: nykūs kaimai, švietimo stoka, nuolatinis ir besaikis alkoholio vartojimas, naujovių vengimas, ryškus luomų vaidmuo ir bujojantis galios demonstravimas. Autorė rašo, kad per amžius Rusijoje nesikeičia tik vienas dalykas – tebegarbinami kvailiai, nes protingųjų jie bijo.
Be tokių temų kaip santykiai, amžinosios vertybės, cikliškumas, rytų ir vakarų sankirta, ypatingas dėmesys šioje knygoje, vis gi, skiriamas moters vaidmeniui.
Tai, kad knygos autorė pati yra moteris, mano nuomone, padėjo dar tiksliau ir jautriau atskleisti jos esmę. Turbūt tik moteris gali taip pajausti kitą moterį, kai kalbama apie vieną po kito sekančius komplikuotus gimdymus ir tragiškas vaikų netektis. Apie meilę, aistrą, įsipareigojimus ir išskaičiavimus. Apie tai, ką reikia patirti gyvenant su vienu vyru, nors širdis – iki paskutinio atodūsio – priklauso kitam.
,,Petro imperatorė”, K. Sabaliauskaitė
Knygoje ,,Petro imperatorė” leidžiama patikėti tuo, jog mokslas (su didžiausia pagarba jam) gyvenime – tai dar ne viskas. Kartais žmonėms būna duota šis tas daugiau: gyvenimo suvokimas, jo dėsnių pajautimas, intuicija, emocinis intelektas. Žinojimas, kaip bendrauti su skirtingais žmonėmis: kada patylėti, kada šypsotis, kada ir kaip pajuokauti. Kaip kiaurai juos perprasti ir kaip atskirti ,,pelus nuo grūdų”. Visa tai, neabejotinai, buvo duota Jekaterinai I.
Rašytoja K. Sabaliauskaitė stengėsi perprasti ir itin atvirai pateikti imperatorės gyvenimą iš jos pačios perspektyvos. Istoriniai faktai, laiškai, įvairios korespondenacijos, raportai, rūmų inventoriaus išrašai bei kiti šaltiniai suteikė nenuginčijamo tikrumo jausmą šiai istorijai. Atsižvelgiant į tokią gausią dokumentų analizę ir neįtikėtiną autorės atsakomybę bei kruopštumą juos aiškinantis – pateikiamos rašytojos interpretacijos (ką galbūt galėjo jausti ir galvoti pati imperatorė) be jokios abejonės, didžiąja dalimi, tėra tik įsivaizdavimas.
Caro laikais ,,moters vietą”, kaip ir galima numanyti, griežtai nustatydavo ir kontroliuodavo vyrai. Bet argi ne keista, kad prabėgus keliems šimtams metų, dar ir šiandien atsiranda vyrų, norinčių parodyti, kur yra toji ,,moters vieta”?
Nors kartais Jekaterinos gyvenimas palyginamas su pasaka, neva Petras I ją tarsi pelenę pavertė princese (tiksliau imperatore) – vis dėl to, kaip pastebi ir pati knygos autorė, tai greičiau prilygo graikų tragedijai nei pasakai. Ji buvo karo belaisvė, išgyvenanti nuolatinius prievartavimus, išnaudojimus, vėliau – sunkias vaikų ligas ir nepakeliamas netektis. Galiausiai ir savo tapatybės atsisakymas – nelabai primena romantišką ,,ilgai ir laimingai”. Turint omenyje tuometinę padėtį ir tai, kiek teko iškentėti jos kūnui ir sielai, Jekaterina nuėjo toliau nei galima įsivaizduoti. Vieša paslaptis, kad caras turėjo daug moterų ne tik iki Katerinos, bet ir jai tapus jo imperatore. Nors ir buvo skaudu, ji suprato: viena yra gulėti su caru, kita – sėdėti šalia jo prie iškilmių stalo ir būti ramsčiu priimant lemtingus sprendimus. Tai nuolat primindavo ir Jekaterinos mylimasis bei geriausias Petro I bičiulis, bendražygis – Aleksandras Menšikovas, vaidinęs itin svarbų vaidmenį jų gyvenimuose.
Kad ir kaip ten bebūtų, ši knyga yra istorinis romanas, todėl skaitytojas pats pasirenka, kiek nori tikėti tuo, kas parašyta. Kiekvienas yra visiškai laisvas interpretuoti, kur baigiasi faktai ir prasideda menas.
Bet kuriuo atveju, labai rekomenduoju.
Keletas man labiausiai patikusių K. Sabaliauskaitės citatų:
,,Dievas mato: švara namuose, švara žmogaus sieloje.”
,,Vėliau pati nekart įsitikinau, kad vyrams reikia saugotis ne gražių, rėksmingų, išlepusių ir įnoringų, už kiaušinių juos pagaunančių kekšių, o dorybingų, pavyzdingų ir nuolankių, visus norus atspėjančių moteriškių, kurios įsigraužia į sielą kaip pelėsis į sudrėkusius Glucko knygų lapus, ir tuomet – jau vėlu.”
,,Viešpats kartais išklauso maldų, bet tik ne taip, kaip mes norime… Ką išmokau per savo gyvenimą – tai melstis tiksliai, nes Dievas kartais maldas išpildo ir pažodžiui.”
,,Jo balsas. Pašnibždom. Beveik nepasikeitė per 30 metų. <…> Kai dabar užsimerkusi klausausi jo balso, atrodo, lyg vėl esame jauni.”
,,Tas glėbys buvo tarsi namai ar šeima, kurių jau beveik neatsiminiau.”
,,O kad būtume dabartinėje padėtyje, pagaliau laisvi, bet jaunesni trimis dešimtimis metų… Tik žmogaus gyvenime taip nebūna – kol galėtumei džiaugtis, vis ko nors trūksta, vis kokios kliūtys… kai ateina išsipildžiusių norų metas – jau esi paprasčiausiai per senas.”
,,Visi pas mus tardomi prisipažįsta, neprisipažinusių paprasčiausiai nebūna. Jau ką mokame Rusijoje, tai mokame… Tardyti.”
,,Neramu man dėl tavęs <…> Nebūčiau galėjusi be tavęs gyventi; maniau, kad be tavęs man būtų buvusi tiesiog pražūtis. Dabar – irgi nuojauta. Kitokia. Dabar baisu – kaip tu be manęs gyvensi? Kai manęs nebebus… Kai nebus, kas tave pristabdo, kad sprando nenusisuktum, – ko dar prikrėsi?”
,,Darja anuomet nenutuokė, jog ištekės ji oi dar negreitai; aš jai tyliai pavydėjau, tyliai niršau, nes galvojau – ir kas man iš viso to? Anuomet nežinojau, kad – viskas.”
,,Man užteko vieno tykaus žvilgsnio, kad suprasčiau: niekas nepasikeitė. Yra išsiilgęs manęs. Tebėra mano.”
,,Iš tiesų turbūt visi laikrodžiai skaičiuoja laiką trumpyn.”
,,Jiems visiems, visiems vyrams, net ir susenusiems, kartais reikia motinos.”
,,<…> visą gyvenimą tarsi plonu ledu vaikščiojo ir miegantį lokį pagaliu budino… Niekada jo neperpratau, nesupratau. Net ir dabar jis man mįslė. Velnias jį žino – rodos, jau kiaurai jį permatai, o ima ir ką padaro…”
,,Dievas turbūt pripratęs, kad apie jį žmonės pradeda galvoti dažniausiai tik įklimpę į šūdą. Dažniausiai – savo paties pridarytą… kai viskas gerai – mažai juk kam reikia Dievo.”
,,Vestuvės visuomet yra atsisveikinimas, tik jų metu nevalia liūdėti. privalu švęsti tai, kas prasidės: naują gyvenimą. Lyg švęstumei gyvenimą po mirties – per vestuves miršta jaunystė, svajonės, nerūpestingumas, prasideda pareigos ir kasdienybė… <…> Bet žmonės tiki vestuvėmis – kaip tiki ir pomirtiniu amžinuoju gyvenimu, kuris neva bus geresnis.”
,,Priklausomą nuo manęs jį darė ir kasdienybė, jos paprastumas ir aiškumas, ir darbais įrodoma meilė ir ištikimybė: žinojo, kad bus apskalbtas, aplopytas, pamaitintas ir pamylėtas, ir niekas jam nesiaikštys ir nedraskys akių. Buvo godus mano kūno, tarsi tai būtų buvęs maistas – į jį siurbėsi, skverbėsi, ragavo, krimto ir laižė, negalėdamas pasisotinti. Be to matė, kad su manimi galima ne vien mylėtis, bet ir gerti, ir juoktis, ir keiktis, ir šaipytis drauge iš tų pačių dalykų, kaip juokiasi ir keikiasi laisvi žmonės: jis buvo laisvas, nes turėjo viską, aš buvau laisva, nes nebuvo man ko prarasti.”
,,Laikas geriausiai matomas seniai nematytų žmonių veiduose”.
,,Kartais nieko neturėjimas išlaisvina ir suteikia daug galios – iš tokios kaip aš juk nebuvo ką atimti. Kai iš tavęs nėra ko atimti, esi beveik laisvas.”
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų