Ne, tai tikrai neturi nieko bendro su astronomija ar kitais gamtos mokslais ir jos reiškiniais.
Šio tinklaraščio pavadinimo reikšmė yra žymiai paprastesnė nei išties galėtų pasirodyti. Prisipažinsiu, kai svarsčiau, kaip jį fizižkai įvardyti, daug minčių neturėjau. Norėjosi kažko lengvo, paprasto, aiškaus. Puikiausias variantas atrodė – Solveigos blog’as. Bet tokių – vardas ir žodelis blog’as/ tinklaraštis/ užrašai – juk gyva galybė! Ir kaip tarp jų nepasiklysti?
Buvo ir kitas variantas.
Dar galėjau pavadinti konkrečios srities tinklaraščiu: kelionių užrašai, mados apžvalgos, laimės receptai,… ir taip toliau. Bėda ta, jog mano blog’e nėra vieno leitmotyvo. Kartu rašau tarsi apie viską, bet tuo pačiu lyg ir apie nieką konkretaus. Rašau tai, ką matau, ką jaučiu, kaip jaučiu. Kuo noriu dalintis.
Tai kokį gi pavadinimą tada išsirinkti?
Kadangi nenorėjau kažkur toli nuo savęs bėgti, pagalvojau apie savo vardą ir kaip būtų galima jį apžaisti.
Mano vardas – Solveiga. Paplito pasirodžius H. Ibseno dramai Peras Giuntas. Šiuo vardu buvo iki senatvės iš klajonių grįžtančio mylimojo laukusi mergina. Vardas Solveiga – skandinaviškos kilmės, turi dvi reikšmes:
Pirmoji – namų šeimininkė: salr [= namai, menė];
Antroji – saulės kelias: sól [= saulė] , vei [= kelias] arba veig [=jėga] arba vig [=kova].
Kadangi esu šiek tiek susipažinusi su norvegų kalba, antrasis variantas man pasirodė ir tikslesnis, ir artimesnis.
Pamenu pirmąjį savo apsilankymą banke, Norvegijoje. Nebuvau spėjusi net kojų apšilti, kalbos, žinoma, taip pat dar nemokėjau. Malonus, pusamžis vyriškis paėmė mano pasą užpildyti duomenims. Paskaitė jį, pažiūrėjo į mane, plačiai nusišypsojo ir dar kartą dirstelėjo į pasą. Tada nei kiek nesidrovėdamas išsišiepė.
– Ar žinai, kad turi labai gražų vardą? – pastebėjo banko darbuotojas.
– Ačiū, malonu tai girdėti, – tik tiek sugebėjau jam pasakyti, kai lengvai ėmė rausti skruostai.
– Tai senovės norvegų vardas, turintis labai gražią reikšmę – saulės kelias, – tarsi pasididžiuodamas, man dėstė bankininkas.
Kol aš laiminga pildžiau formas, jis pasikvietė dar vieną darbuotoją, norėdamas jai parodyti, kone stebuklą: mergina iš kažkokios ten Litauen, turi tokį nuostabų – norvegišką vardą. [p.s. norvegams viskas, kas norvegiška – puikiausia, geriausia].
Išeinant iš banko mano šypsena vos pratilpo pro duris. Tai saulės kelias, ką?…. 🙂
Kadais, kai tėvai, iš storos vardų knygos, rinko šį – niekada iki šiol jiems nematytą, negirdėtą vardą, nežinojo, kad po poros dešimčių metų, likimas atves mane būtent į tą patį jiems dar neregėtą, kiek magišką – skandinavišką – kraštą.
Sakykit, kaip galima netikėti, jog yra kažkas aukščiau? Dievas? Visata? Likimas?
Kažkas, kas mūsų kelius link saulės sprendžia už mus.
🙂
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų