Aš pranykstu skaitydama. O kokios Tavo super-galios?

Pamenu, buvo laikai, kai pasakius, jog laisvalaikiu mėgstu skaityti knygas, ne retai sulaukdavau kreivų žvilgsnių, neva sakančių: „visai neturi ką veikti” ar „nuoboda”. Nežinau kodėl, bet jau tada manęs tai nė kiek nežeidė. Atvirkščiai.

Prabėgus ne vieniems metams, vis dažniau sulaukdavau  malonių pastebėjimų, jog atrodau ne durna, nes matyt daug knygų skaitau.

Pamenu, vienoje iš paskaitų, studentų itin mylimas dėstytojas R. Zemkauskas, mus skatino domėtis, ko gero, viskuo, kas tik įmanoma. Sugerti į save viską, ką matome ir girdime. Aplankytos vietos, koncertai, spektakliai, perskaitytos knygos – gali supažindinti mus su pačiais netikėčiausiais dalykais.

-Ką reiškia archipelagas?

-Kaip pasireiškia „Stokholmo sindromas”?

-Kur yra Katmandu?

-Kokio aukščio Vilniaus televizijos bokštas? O Eifelio?

-Kokia Afganistano sostinė?

-Ką gydo oftalmologai?

-Kaip sudaryta JAV politinė sistema?

-Kam atiteko  geriausio aktoriaus titulas, Oscar’o apdovanojimuose?

-Kas parašė „Rugiuose prie bedugnės”?

Ir daugybė, daugybė kitų klausimų, kartais visai netikėtai, pasirodo mūsų kelyje.

Klausite, o kam visa tai? Na žinoma, juk šiais laikais yra Google, kuri viską žino. Deja, darbo pokalbio metu juk neišsitrauksi išmaniojo telefono ir nepradėsi naršyti, kokie gi yra marketingo tipai. Anot dėstytojo, kažkada, kažkur perskaitytas žodis, reikiamu momentu išplauks iš pasąmonės. Tu greičiausiai neprisiminsi iš kur ir kaip jį sužinojai, tačiau puikiai žinosi jo reikšmę.

Mano manymu, knygos stipriai prisideda formuojant žmogaus asmenybę. Suprantama, tai nereiškia, jog perskaitei vieną knygą ir jau iškart tapai profesoriumi. Tam, išties, prireikia daugybės laiko ir didžiulio, perskaitytų knygų, bagažo.

O kaip sužinoti, kokios knygos yra geros?

Bandymų būdu.

Kuo daugiau skaitai – tuo geriau supranti, kas tau patinka, koks žanras tau artimiausias, atrandi rašytojus ir jų išskirtinius rašymo stilius. Man viena tokių yra amerikietė rašytoja J. Picoult. Perskaičiau mažiausiai 10 jos knygų ir visos palikdavo mane, mažų mažiausiai, prikaustytą. Jos parašytos istorijos sukrėsdavo mano jaukų, mažą pasaulėlį. Skaitydama jos knygas sužinojau, pavyzdžiui, apie vilkų (iš)gyvenimą, jų hierarchinę sistemą, autizmą, organų transplantaciją, apie tai kaip teisingumas dažnai prasilenkia su morale, kaip skiriasi religija ir tikėjimas. Taip pat sužinojau ir aibę  JAV teisinių niuansų apie kuriuos net nežinojau esant.

        „Kas yra Likimas: gauti tai, ko esi nusipelnęs, ar būti nusipelniusiam to, ką gavai?”                                                                                                                                                    J. Picoult

Ne mažesnį įspūdį paliko ir „Ana Karenina”, „Altorių šešėly”, visi Stieg Larsson detektyvai. Kartais, kai kuriomis knygomis tenka ir nusivilti. Kaip pavyzdžiui „Mažiuoju princu”. Manęs ji nesužavėjo, nors ir yra visų itin mėgiama bei liaupsinama. Kas žino, galbūt reikėtų ją paskaityti dar po kurio laiko – galbūt tada ji suspindėtų kitomis spalvomis.

Anksčiau itin skaitydavau saviugdos – geriau žinomas, kaip smegenis plaunančios knygas. V. Zeland „Transerfingas”, A. Robbins „Neribota galia”, J. Murphy „Jūsų pasąmonės galia” ir kt. Pakanka perskaityti porą panašaus pobūdžio knygų ir jau gali žinoti, ko tikėtis kitose.

Taip, bandydama ir ieškodama, supratau, jog tikrais faktais paremtos istorijos, geri romanai bei detektyvai – man arčiau širdies. 🙂

O kokias knygas tu labiausiai mėgsti skaityti?

Su šilčiausiais linkėjimais,

Solveiga