Ar žinai, kiek daug slepiasi po šiuo pasiūlymu?
Man – tai kvietimas. Kvietimas pasidalyti. Apsikeisti dienos džiaugsmais ir išgyvenimais. Kvietimas pabūti. Tai siūlymas tapti dar artimesniais. Bent mažu žingsneliu. Tai kvietimas užmiršti rūpesčius, o kartais – priešingai – tai kvietimas atgaivinti smagiausius prisiminimus. Tai tylus priminimas, jog pasiilgai.
Sakoma, kava sukelia priklausomybę. Iš tiesų. Nors man ji nėra reikalinga, kad puikiai jausčiausi fiziškai (atvirkščiai, mano kraujo spaudimas kiek didesnis, tad kavos reikėtų vengti 🙂 )- be jos negaliu socialine prasme. Nesvarbu, jog po darbo kartais grįžtu ir 19 val., o kitą dieną turiu keltis anksti ryte, apie viską vis tiek reikia pakalbėti prie kavos puodelio. 🙂
Jau kurį laiką itin madinga kava išsinešti. Mano akimis, neretai tai rodo netgi kažkokį statusą. Neva žiūrėkit, aš einu su a’la brand‘iniu puodeliu. Nesvarbu, kad kartotiniu, nesvarbu, kad vienkartiniu. 🙂 Žinoma, tai pasirinkimo teisė. Tame, kaip ir nebūtų nieko labai blogo. Vis dėl to, neseniai teko perskaityti vieną iš (daugybės) laimės paslapčių, kuri iš dalies čia visai tinka:
Žmonės klausia seną vienuolį: „Kaip tu viską suspėji?“
Šis: „Kai aš stoviu, stoviu. Kai einu, einu. Kai sėdžiu, sėdžiu. Kai valgau, valgau. Kai…“
Žmonės jį pertraukia: „Taip, mes visi taip darom. Bet kaip tu sugebi visur gerai, kokybiškai būti?“
Vienuolis: „Kai aš stoviu, stoviu. Kai einu, einu. Kai sėdžiu, sėdžiu. Kai valgau, valgau. Kai…“
Žmonės nekantriai: „Na taip, taip, mes juk visi taip darome!“
Tada šis senas budistų vienuolis atsako: „Ne, jūs taip nedarote, nes kai sėdite, jūs jau keliatės, kai stovite, jūs jau einate, kai einate, jūs jau manote pasiekę tikslą ir ieškote sekančio.“
Nežinau, tačiau, greičiausiai dėl to aš ir mėgstu kavą gerti neskubant, pasišnekučiuojant. Dažnai, mėgaujantis paskutiniais gurkšneliais, ji būna jau visiškai atšalusi. Kai gyvenau su mama – kavos gėrimas buvo tapęs savotišku, kasdieniu, mūsų ritualu. Tik mama, priešingai nei aš, mėgsta itin karštą kavą ir geria ją bent porą kartų greičiau nei aš. Kol įpusėdavau – jos puodelis jau būdavo tuščias. Matyt, aš visuomet daugiau maldavau liežuviu. 😀
O kur daugiau pliurpti apie viską ir apie nieką, jei ne prie kavos puodelio?
Nepaisant to, retais atvejais, malonu (ir net pravartu) pasimėgauti kava (ar arbata) vienumoje. Tiesiog sėdėti ir gurkšnoti. Nesusirašinėjant, nenaršant internete, neskaitant, nežiūrint televizijos. Bent keletą minučių pabūnant tik su savimi ir savo paties mintimis. Ypatingai smagu tuo pasimėgauti terasoje, jaučiant, kaip vėjas glosto padus. Savotiška meditacijos forma, tiesa? 🙂
Tai vis dėl to, sakau, gal kada kavos? 🙂
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų