Šiek tiek keistas jausmas rašyti apie knygą po didžiojo jos populiarumo bumo. Po to, kai jau rodos visi išsakė savo nuomones ir nebėra čia ką daugiau pridurti. Vis dėl to, tokia situacija, kai didelio dėmesio sulaukusios knygos patenka į mano rankas tik po kurio laiko, man pasitaiko jau nebe pirmą kartą. Bet tai neturėtų būti blogai. Juk geros knygos niekada nesensta, priešingai – jos tampa visais laikais aktualia klasika, tiesa?
Šią subjektyvią apžvalgą pradėsiu nuo savo nuomonės apie pačią knygos autorę B. Tiškevič.
Kai prieš daugelį metų pirmą kartą išvydau Beatą televizijos ekrane, nelabai supratau, ką ji ten veikia ir apskritai, kas ji per veikėja. Man ji iškart pasirodė iš tų žmonių, kurie arba labai patinka arba tiesiog negali jų pakęsti. Tik dar negalėjau suprasti, kurion pusėn linksta mano pozicija. Nepamenu kokio TV projekto vedančioji ji buvo, tačiau puikiai atsimenu, kad tuomet ji man pasirodė na, jei ne visiškai iškrentanti iš konteksto, tai bent jau tikrai ne standartinė. Iš pažiūros lyg ir viskas su ja gerai, bet kartu tarsi ir kažkas ne taip. Kažkas lyg ir erzino… gal balsas, gal laikysena, gal juokas, o gal viso to derinys. Rodos, kaip ir simpatiška mergina, tačiau tarsi ir ne savo rogėse. Nežinau. Nepatogi kažkokia. Tačiau stebint vieną laidą po kitos, pamažu pripratau prie jos … kitoniškumo? Iš jos lūpų vis pasigirsdavo taiklus juokelis, vietoje ir laiku ištartas sąmojis ar kandesnė replika kokiam nors neva tai visų galų žinovui. Neilgai trukus internete atradau ir nuostabius jos tekstus. Greitai tapo aišku, jog Beata nėra tik daili puošmena šalia solidaus vyriškio. Ji, išties, turi ką pasakyti. Ir moka tai daryti labai paveikiai. Greitai pradėjau sekti ją socialiniuose tinkluose, žiūrėti ir skaityti jos interviu, domėtis jos kuriamu turiniu. Tapau pačia tikriausia gerbėja ir (tylia) jos palaikytoja.
Mane itin žavėjo (ir tebežavi), kaip puikiai rašydama Beata dėsto savo mintis, kaip atsargiai paliečia itin jautrias problemas, kaip drįsta garsiai kalbėti vis dar nepatogiomis mūsų visuomenėje temomis. Labai dažnai skaitydama jos tekstus tiesiog kinkuoju galva ir pritariu kone kiekvienai išsakytai minčiai. Ir dar slapta pasvajoju, kaip būtų šaunu jei jas būčiau parašiusi aš pati. 🙂
Atsitiktinumas
Knygą pradėjau skaityti galima sakyti paraleliai tuo pat metu, kai vienam iš mano mylimiausių žmonių staiga ir itin stipriai pablogėjo sveikata. Nežinojau, kad knygoje bus kalbama apie tai. Istorija, kaip Beatai teko atsisveikinti su vienu brangiausių jai žmonių, išlikti stipriai ir tuo pat metu palaikyti palūžusią mamą, buvo tokia artima man pačiai ir taip laiku, kad skaitydama tuos žodžius negalėjau visu tuo patikėti. Tose eilutėse radau save. Tiesiog negalėjau suvokti, kaip taip atsitiko, jog šią knygą (su šia istorija) pradėjau skaityti būtent tuo metu, kai pati išgyvenau panašias emocijas? Kaip? Kas tai? Sutapimas? Likimas? Ženklas? Nežinau.
,,Vyvenimas”, B. Tiškevič
Buvo dar ne viena, ir ne dvi vietos, kur atrodo visiškai pajutau autorę, supratau jos jausmus ir išgyvenimus. Nors ir nepažįstu Beatos asmeniškai, o ji apie mano egzistavimą išvis nežino, kartais atrodydavo, jog skaitau savo pačios mintis ar tikrai labai artimos draugės išpažintį.
Vis dėl to, ši knyga man sukėlė labai įvairiapusius jausmus.
Pirma, nors visuomet sau kartoju: nesitikėk nieko iš niekieno (nes šiame pasaulyje niekas nieko niekam neprivalo) ir tau neteks nusivilti, kažkodėl vis tiek iš šios knygos tikėjausi kažko … kito? kažko daugiau? Pati dar nesu tikra, ko. Galbūt tikėjausi knygoje rasti tokių pačių gilių pamąstymų, įtraukiančių eilučių, kokias lengvai galima rasti kone visuose Tiškevič tekstuose? Knygoje nugulę sakiniai pasirodė, kaip čia pasakius, šiek tiek lengvesni ar lėkštesni nei įprasta autorei.
Pamoka sau: tik dar kartą priminiau ir įsitikinau, kad negaliutikėtis, jog mano galvoje suprojektuotus lūkesčius kažkokiu magišku būdu išpildys kiti žmonės.
,,Vyvenimas” iš mano perspektyvos
Didžiąją knygos ,,Vyvenimas” dalį užėmė (ne)laimingos meilės leitmotyvas. Autorė nuolat įterpdavo ir vis sugrįždavo prie savo santykių su buvusiu vyru. Nors jų istorija išties ne eilinė, tačiau reziumė, kaip ir visur: nuo beprotiškos, galvą nunešančios meilės iki visiškai atšalusių jausmų. Teko girdėti, kad kai kuriems skaitytojams susidarė įspūdis, jog ši knyga – paprastas romanas, kuriame kaip niekur kitur daug virkaujama. Man taip pat pasirodė, jog autorei ašaros ir raudojimas tikrai nėra svetimas dalykas. Vis dėl to, panašūs išgyvenimai neturėtų būti svetimi tam, kas taip pat yra patyręs galingą, tačiau nelaimingą meilę. Juk tam, kad sugebėtum visiškai paleisti nutrūkusius santykius – reikia išties daug laiko. O būna žmonių, kuriems kartais ir viso gyvenimo neužtenka paleisti kadaise mylėto žmogaus. Tad, manau, autorė su šia gyvenimo pamoka susitvarkė labai racionaliai: išverkė, išliūdėjo ir galiausiai – paleido.
Kitas dalykas, kuris nežiūrint visko, man pasirodė be galo drąsus – tai viešai prabilti apie savo gyvenimą, kuriame toli gražu ne viskas buvo tobula. Beata išdrįso atvirai papasakoti apie savo šeimos skaudulius. Iš šono atrodanti ,,normali” šeima, už savo namų durų kruopščiai slepė alkoholizmą, namiškių susvetimėjimą ir daugybę kitų dar vaikystėje susiformavusių traumų. Tiesa ta, kad daugelis iš mūsų nedrįsta netgi patiems artimiausiems savo draugams prabilti apie tai, kas mus skaudina. Todėl galiu tik įsivaizduoti, kiek daug jėgų Beatai prireikė išdrįsti parašyti, jog jos tėtis negalėjo atsisakyti alkoholio ar kad visą paauglystę jai trūko paprasčiausio mamos palaikymo.
Sovietinis palikimas – ,,mama-funkcija”
Knygoje paliečiama ir dar viena itin jautri mūsų visuomenės problema – sovietinės ir post-sovietinės kartos skirtumai. Sovietiniais laikais gyvenę žmonės bene labiausiai siekė niekuo neišsiskirti ir šiukštu neatkreipti per didelio aplinkinių dėmesio. Anuomet žmonės kaip įmanydami stengėsi atitikti kažkokius standartus ir įtilpti į kažkieno sugalvotas visuomenės normas. Baimė ,,ką žmonės pasakys” įsišaknijusi į mūsų tėvų ir senelių kartas taip stipriai ir taip giliai, kad ją kuo puikiausiai galima pajusti dar ir šiandien. Ypač bendraujant su vyresniais žmonėmis. Tačiau kodėl mus turėtų jaudinti, ką pasakys kaimynė iš kitos laiptinės su kuria sveikinamės tik iš mandagumo? Ar ką apie mus pagalvos teta, kurios nuo pat vaikystės negalime pakęsti? Ką pasakys buvusi mokytoja, kurios ir pačios gyvenimas, pasirodo susiklostė tikrai ne pagal vadovėlį?
Viskas, ką vieną dieną turime padaryti – išmokti gyventi tik savo pačių, bet ne kitų, gyvenimą.
Beata knygoje pastebi, jog didžioji dalis anų laikų mamų tiesiog atliko ,,mamos – funkcijos” vaidmenį. Kas tai? O gi štai kas: atidirbti mažiausiai 8 valandas ,,valdiškame” darbe, iškart po jo bėgti į parduotuvę supirkti maisto produktų (bei kitų namuose pasibaigusių daiktų, dar nepamirštant ir alaus vyrui), pagaminti vakarienę, suplauti indus po jos, sutvarkyti namus, išskalbti nešvarius drabužius, prabėgant paklausti vaikų ar namų darbai jau padaryti, pasirūpinti augalais bei naminiais gyvūnais, dar sutvarkyti kapus ir apsidirbti kolektyviniame sode (populiariausia savaitgalio pramoga). Ir taip kasdien, neskaitant kitų, kartais iškylančių nenumatytų situacijų. O ką vyras? Na, jam po darbo pirmiausia reikia pailsėti, juk grįžta pavargęs. Kiek šeimų mūsų aplinkoje taip gyveno, ir tebegyvena? Kiek dar tebegalvoja, jog vaikai ir puodai tai tik ,,bobų” reikalai, ne vyrų? Džiaugiuosi, jog pamažu tokios iškrypusios nuostatos traukiasi iš mūsų visuomenės. Tikra laimė, kad pamažu ateina suvokimas, jog vaikai yra dviejų žmonių kūrinys. Vyras turi ne padėti žmonai, bet lygiavertiškai prisidėti prie jų auginimo ir priežiūros. Moteris nėra kupranugaris ant kurios vienos kupros reikėtų sukrauti visus namų rūpesčius. Žinant tokį kontekstą, nesunku suprasti, kaip susiformuoja tam tikros vaikystės ir paauglystės problemos, priekaištai tėvams, o ypač mamoms apie kuriuos užsimena knygos autorė. Iš kur tada sovietinių laikų moterims reikėjo semtis jėgų? Iš kur gi jos galėjo paimti daugiau laiko? Iš kur turėjo pasisemti žinių, kad įsigilintų į savo vaikų psichologinius ir emocinius išgyvenimus? Niekas jų to net ir nemokė. Kalbėti apie savo jausmus buvo mažų mažiausiai gėdinga. Nėra ko stebėtis, kad šiandien mūsų visuomenėje tiek daug piktų, traumuotų, tėvų meilės nepatyrusių žmonių.
Tikslinė ,,Vyvenimas” auditorija turėtų būti….
Grįžtant prie pačios knygos, manau, jog labiausiai ji tiktų jauniems žmonėms, ieškantiems savęs ar paauglėms, kurios turi didelių svajonių ir dar didesnių jas stabdančių baimių. Esu tikra, jog savo pavyzdžiu autorė gali jas įkvėpti. B. Tiškevič atskleidžia, jog ne viskas šou pasaulyje yra taip gražu, kaip atrodo. Tai ypač svarbu suprasti šiuo influencerių (įtakotojų) laikotarpiu. Gražūs namai, brangios rankinės, kremukais nuklotos lentynos ir nesibaigiančios kelionės gali, išties, slėpti labai dideles asmenines problemas. Juk socialiniuose tinkluose rodoma tik tai, kas ir kiek norima. Galiu tik įsivaizduoti, kaip nelengva dabar gyventi paugliams (nors paauglystė dažniausiai visada yra sudėtingas etapas), kurie dar ne visai geba atskirti pelus nuo grūdų. Juk ir suaugusiam žmogui kartais sunku atsilaikyti nepalūžus prieš įtaigiai reklamuojamus niekučius ar tobulai atrodančius nufiltruotus žmonių gyvenimus. Ir patiems pradeda viso to norėtis, ką jau kalbėti apie maksimalizmo apsėstą jaunimą…
Perfekcionizmas vs. balansas
Knygoje išryškėja autorės perfekcionizmas, noras viską, kad ir kuo ji beužsiimtų, atlikti tobulai. Jei maitintis sveikai – tai tik gluten-free, raw, eko, vegan-friendly glotnučiais, sėklomis, prėskomis (nors ir sveikomis) košėmis. Jei sportuoti – tai ne porą kart per savaitę, bet mažiausiai keturis ir dar pageidautina ryte ir vakare. Minučių tikslumu suplanuoti dieną ir šventai laikytis grafiko. Net susitikimai su draugais neturėtų išmušti iš įprasto ritmo.
Visuomet maniau, jog perfekcionizmas eina koja kojon su perdegimu. Tik laiko klausimas, kada toks žmogus palūš. Nors aš ir pati esu labiau planuotoja nei spontaniška asmenybė, tačiau nukrypimai nuo normos ir išimtys kartais yra būtinos, kaip oras. Sutinku, jog kruopščiai planuojant ir prioritizuojant dalykus galima pasiekti žymiai daugiau nei plaukiant pasroviui. Tačiau reikia atrasti balansą. Gyvename laikais, kai negalima atsilikti nuo naujovių, kai reikia visur suspėti ir dar, pageidautina, būti pirmose eilėse. Tai atima daug jėgų. Ir nieko jau nebestebina, kad šiais laikais žmonės mokosi ne tik atsipalaiduoti, bet ir kvėpuoti. Lankosi tylos stovyklose ar ieško kitų, sau labiausiai tinkančių meditacijos būdų.
,,Vyvenimo” paslaptis
Manau, kad bene svarbiausia, ką galima pasiimti iš šios knygos – suvokimas, jog savo gyvenimą mes kuriame patys. Už visus sprendimus ir tai, kur esame šiandien esame atsakingi tik patys. Niekas neateis ir nenugyvens mūsų gyvenimo už mus. Niekas nekaltas, jeigu dabar sėdime visiškoje šiknoje. Visada galima kažką pakeisti. Visada. Būtent drąsa keistis ir yra pagrindinis šios knygos akcentas. Dėl to, ją netgi būtų galima priskirti prie saviugdos ar savipagalbos knygų. Tačiau atsakymų, ką konkrečiai reikia padaryti, čia tikėtis neverta. Juos turime rasti kiekvienas asmeniškai, nes kiekvieno mūsų gyvenimo istorija unikali.
Dar norėčiau pridurti, jog ne mažiau svarbu yra nepasilikti vienam su savo problemomis. Būtina paleisti pyktį, liūdesį, skausmą ir kitas neigiamas emocijas. Būtina išsikalbėti. Geriausia su specialistu. Deja, ne visi psichologai ir psichoterapeutai yra nuoširdžiai atsidavę savo profesijai. Todėl labai svarbu atrasti sau tinkantį specialistą, nebijoti jo pakeisti, jei jaučiame, kad kažkas ne taip. O mes juk visada žinome, kai kažkas yra ne taip. Tereikia sau tai pripažinti.
Nors šį kartą kalbėdama apie knygą ne kartą gerokai nuklydau į lankas, tačiau apibendrinant galiu pasakyti, jog nesigailiu ją perskaičiusi. O tai jau yra nemažai. Galbūt ir nebuvo ji šimtu procentu užkabinanti, tačiau tikrai nepaleido ir visiškai tuščiomis.
Šį bei tą naudingo iš jos pasisėmiau ir sau. Nuoširdžiai viliuosi, jog ir jūs rasite joje kažką tinkančio sau.
,,Vyvenimas”, B. Tiškevič
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų