Artėjant Mamos dienai vis daugiau mano pažįstamų, draugų, žinomų žmonių ima rašyti apie savo mamas. Skaitau jų žodžius ir galvoju, kaip jiems taip pavyksta. Paprastai pasakyti, jog jų mama yra pati geriausia. Ne vienas jų apibūdinimas, kuo puikiausiai tiktų ir mano mamai. Labai norėčiau jai tai pasakyti, tačiau, rodos, baisu, jog man nepavyks. Norisi jai pasakyti tiek daug, o žodžių, netikėtai, ima stigti.
Pagalvojus apie savo mamą pati nejausdama šypteliu. Matyt todėl, kad su ja galiu būti tuo, kuo esu, tuo kuo norėčiau būti ir tuo, kuo galbūt niekada taip ir nebūsiu.
Žmonės ją pažįsta, kaip kolegę, draugę, sesę, dukrą, tetą, tačiau mažai, kas žino ją taip, kaip aš. Ir mano sesė. 🙂
Ji, turbūt, pats tikriausias žmogus, kokį aš pažįstu. Per visą savo gyvenimą nemačiau jos apsimetinėjant tuo, ko ji nėra. Nemačiau ir saldžiai šypsantis, bandant įtikti kitiems. Greičiau jau ji palaipsniui nuo tokių žmonių atsiribodavo nei tapdavo viena jų. Ji mokė, jog visada geriau pasakyti taip, kaip yra nei apsimetinėti.
Ji yra tas žmogus, kurio nuomonės aš klausiu pirmiausia. Galbūt, mūsų nuomonės kartais ir išsiskiria, bet aš vis tiek turiu sužinoti, ką mano ji. Nesvarbu ar tai būtų naujas drabužis, užuolaidos, pagalvių užtiesalai, kvepalai, dovanos, naujas filmas, Eurovizijos nugalėtojai ar lemtingas gyvenimo žingsnis. Visais klausimais aš tiesiog turiu žinoti jos nuomonę. Tada man ramiau. Lyg šiol jos nuomonė manęs niekada „nepavedė“. Kartais net nėra tiek svarbu ar ji pasakys juoda ar balta, kiek pats pokalbis, kalbėjimas apie tai. O kalbėti mes galime non-stop, 24/7 apie viską ir apie nieką. Juk tiek dalykų vyksta pasaulyje ir mūsų mažuose pasaulėliuose, kad kitaip tiesiog neįmanoma.
Ji leidžia mums su sese kreiptis į ją vardu, jei to norime ir kai to norime, nes visų pirma, mes esame draugės. Todėl, ne retai, mes su sese tiesiog parašom žinutę ar paskambinam mamai, klausdamos: „Ką Daivutė?“ Mes, kaip geriausios draugės, dalijamės viskuo – savo džiaugsmais ir rūpesčiais, nes to išmokome nuo mažų dienų. Ji mokė nebijoti atsiremti su visom savo bėdom, nes artimesnio žmogaus už šeimos narį nėra. Išmokome nebijoti atvirai pasakyti – man blogai, nežinau, ką daryti toliau. O išsikalbėjus visada palengvėdavo ir problemos jau nebe atrodydavo tokios didelės.
Mama mokė, kad moteris visada turi būti moteriška, pasitempusi, bet ne iššaukianti ir ne stačiokė. Net jeigu ji eina tik į parduotuvę, nesvarbu, jos lūpos visuomet turi būti padažytos. Nes moteris turi mylėti save.
Ji gali iš savęs pasijuokti, o jei reikia ir apsimesti kvaila. Ji gali ir nusileisti, jeigu abejoja savo tikrumu. Bet jei žino, jog yra teisi – laikykitės. Savo poziciją ji tikrai apgins, o ginčytis su ja tokiu atveju prilygtų žibučių ieškojimui sausio mėnesį. Ir aš nei kiek neperdedu. 🙂
Dabar, kai pati pamažu pradedu kurti savo šeimos modelį, suprantu, kiek daug mama darė dėl mūsų. Kartais ir gerokai per daug. Ji niekada nebuvo karjeristė, nebent šeimą būtų galima laikyti karjera. Ji negailėjo savęs. Dar daugiau – ji dažnai pamiršdavo save, savo poreikius, savo svajones. Ji iš tų moterų, kurios pačios partempia namo mamutą. Atidirbusi 8 valandas (o kartais ir daugiau) fizinių jėgų reikalaujantį darbą, ji grįžusi paruošdavo vakarienę, pedantiškai viską sutvarkydavo ir dar sugebėdavo pasirūpinti visais, įskaitant ir 2 mūsų šunis, akvariumą bei papūgą. Iš paskutiniųjų stengdavosi patenkinti mūsų poreikius, pasidomėdavo, kas vyksta mūsų gyvenimuose, kur mums skauda – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Vėliau, kai mes su sese ūgtelėjome, matydamos jos pavyzdį, prisidėdavome prie namų ruošos. Dažniausiai sesė gamindavo pietus/vakarienę, o aš tvarkydavau namus. Žinoma, apie tvarką mūsų namuose būtų galima kalbėti atskirai. Mat tvarkytis turėjome kiekvieną dieną, be jokių išlygų, o savaitgaliais, ne retai, būdavo ir, kaip mes vadindavome „generalinė tvarka“. Nors kažkam tai gali atrodyti, kaip katorga, tačiau taip tikrai nebuvo. Šeštadienio rytais, po mamos gamintų pusryčių, mes išgerdavome kavos, įsijungdavome mėgstamą muziką, atsidarydavome langus ir kibdavome į darbus. Kas drabužių spintą, kas virtuvės spintelės, kas skalbdavo užuolaidas, liedavo gėles ir taip toliau… Greičiausiai dėl to ir pati šiandien stengiuosi, jog mano namuose viskas būtų savo vietose ir jie visada kvepėtų švara. Tai tiesiog įaugę į kraują. Kas keisčiausia – toks auklėjimas neatbaidė manęs nuo namų ruošos, priešingai – tvarkytis man tikrai patinka!
Bėgant laikui aš vis dažniau pamatau, kokia tada mama buvo teisi. Pavyzdžiui, puikiai pamenu, kaip kadaise aš nenorėjau su ja sutikti kalbėdama apie tuometinius savo draugus. Sakiau, kad mes visada draugausime, nesvarbu kas, o ji sakė: “Palauk, palauk… nu duok Dieve, kad taip ir būtų, bet išeisit iš mokyklos, atsiras naujų draugų, prasidės darbai, šeimos ir vis rečiau rasit laiko susitikti, atsiras kiti interesai, nutolsit… Patikėk tu manim.“ Ilgai tai neigiau, tačiau šiandien tik norėčiau paklausti ir iš kur ji visa tai žinojo?!
Taip, galbūt ji neišmokė manęs nedaryti klaidų gyvenime – jų buvo, tačiau visada galėjau sugrįžti namo ir drąsiai pasakyti – mama, tu buvai teisi, susimoviau. Kartais nereikėdavo ir sakyti, ji matydavo (ir tebemato) mane kiaurai.
Ir jeigu likimas norės, jog vieną dieną aš taip pat būčiau mama, atiduočiau viską, kad mano santykis su savo vaikais būtų toks, koks yra mano su mama.
Taigi, Mama, noriu tau pasakyti, jog augindama mus tu viską darei teisingai ir šiandien aš esu tau labai dėkinga. Už tavo besąlygišką pasitikėjimą, nuoširdumą, rūpestį, gerumą, meilę, įskiepytas vertybes bei atsakomybės jausmą, už tai, kad, kai mūsų nuomonės išsiskirdavo, tu tiesiog pasakydavai „daryk, kaip nori” , kas reikšdavo dar kartą viską pasverti ir vis tiek daryti taip, kaip pasakei tu. 🙂 Ačiū už tai, jog galim kartu išgerti ne tik kavos, bet ir prie jos 🙂 šampano, žinoma… 🙂 O po to ir padainuoti su G. Paškevičium, ir pašokti su Lady Gaga, nes šventė – ne šventė jei joje nėra šokių, tiesa? Ačiū už tai, kad stengiesi augti kartu su mumis. Ir už aukso vertės patarimus, kuriais vis dar, negailėdama, daliniesi.
Gal ir ne kasdien pasakau, kokia tu man brangi, bet žinok, kad taip buvo, yra ir bus visada. Nes kitos tokios, kaip tu nėra ir niekada nebus. Labai Tave Myliu! ❤️
P.S. Gaila, kad šiandien negaliu įteikti tau gėlių ir tavęs pabučiuoti, tačiau už poros dienų vėl parskrendu ir tada būtinai kartu kažką nuveiksime!
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų