Sakoma, kai nėra apie ką kalbėti – kalbama apie orą.
Panašu, kad šiomis dienomis kone visi sutartinai išsėmė savo pokalbių lobynus. Aš taip pat. 🙂
„Kaip karšta! Kiek pas jus laipsnių?! +25? Pfff. Pas mus tiek 8 ryto būna. Gal žinai, kada pranašauja lietų? Ir vėl nepraneša?? Košmaras!” Maždaug tokios frazės tapo neišvengiama pokalbių dalimi pastarosiomis dienomis. Tiksliau savaitėmis. Tiksliau visą pastarąjį mėnesį. Ar dar ilgiau….
Prisimenu, kai prieš kelis metus dar tik ruošiausi kelti sparnus svetur, manęs ne vienas klausė: ar pablūdai? Norvegija? Taigi sušalsi!!! Dar ir dabar kartais tenka išgirsti kieno nors nuogąstavimus apie stingdančius šalčius Norvegijoje. Tuomet, žinoma, turiu kartoti, jog pietinėje šalies dalyje orai beveik, kaip Lietuvoje: žiemą statom sniego senius, vasarą mirkstame fjorduose, ežeruose ar jūroje (nors , tiesa, Šiaurės jūra man per šalta – karštą vasarą, kaip ši, vidutiniškai pasiekia +15-+18 laipsnių). Taip pat, visada jaučiu poreikį pridurti, jog šiaurės norvegai pasikaustę palapinėmis bei kemperiais jau balandžio mėnesį pradeda migruoti žemyn, į šalies pietus. Nes čia juk jau šilta. 🙂
https://www.campingportalen.no/
https://www.aaros.no/
Tiesa, ši žiema, nors ir atėjo kiek pavėluotai, tačiau vis tiek spėjo parodyti savo tikrąjį veidą. Pietuose, suprantama, tokio didelio minuso neturėjome, tačiau sniego buvo gerokai su kaupu. Pamenu, vakare nukasėme keliasdešimt centimetrų sniego (iš tikro kasė tik Rokas, o aš palaikiau jį morališkai 😀 ), o ryte nubudus atrodė lyg niekas šiais metais dar net nebuvo kasęs/valęs įvažiavimo. 🙂 ir taip, diena po dienos, kartojosi kurį laiką.
Norvegijos orų žemėlapis, 2018 kovo 1 d.
Žiema, 2018 sausis
Trys, vienas paskui kitą dirbantys, sniego valytuvai. 2018, vasaris
Tveit, 2018, kovas
Žiema yra gerai tik tuo atveju jei žiūri į ją nuotraukose, tiesa? 🙂
Nors… Reikėtų pripažinti, kad mėgautis puodeliu šilto gėrimo ir stebėti, kaip už lango dideliais „kąsniais“ krenta snaigės, asmeniškai man, yra viena stebuklingiausių akimirkų, turinčių savyje nepaaiškinamą ramybę.
Ir dar, žinoma, Kalėdos. Žiemą būna Kalėdos!
Vis tik, rašyti apie šaltąjį sezoną, kai už lango +28‘C truputį keista. Tačiau, žmogus taip jau sukurtas, kad jam įtikti yra sunku. Žiemą norime šilumos, vasarą – pasiilgstame sniego, o kai lyja svajojame gulėti saulėtame paplūdimyje. Tiesa, kai po maždaug mėnesio sausros, vakar pagaliau sulaukėme lietaus (su vėju, žaibais ir griausmais) galvoje sukosi tik viena mintis: „lyyyyja tegul lyyja”… ! 🙂
O apie tą dievišką kvapą po lietaus neverta net kalbėti…
panašu, jog kažkas bus.. 🙂
po lietaus…
Pilkuoju metų laiku, kuris, mano nuomone, trunka maždaug nuo lapkričio iki kovo pabaigos, dažnai aplanko tokios pat pilkos mintys. Tada viskas, ko noriu – emigruoti, kur nors į Ispaniją. Kur kaipmat pamiršti ką reiškia peršlapusios kojos ir nuo plaukų ant veido varvantys lietaus lašai. Kur vos tik pramerkus akis pamatai giedrą , o ne cepelino spalvos dangų. Kur kasdien gali skanauti šviežutėles uogas, vaisius ir daržoves. Kur pagrindiniu aksesuaru gali laikyti porciją ledų, o ne pirštines ar šaliką užsuktą aplink kaklą iki pat akių.
Vis tik, kai toji išsvajota, ispaniška vasara pagaliau užsuka ir netgi užsibūna mano kieme, nutinka keistas dalykas. Pradedu svajoti apie vėsius rytus ir lietingas naktis. Kaip niekad aiškiai imu suvokti, kokia toji liaudis buvo išmintinga, sakydama: „Visur gerai, kur mūsų nėra“. Svarstau, kiek dar žmogui reikės perskaityti knygų, peržiūrėti filmų, išgirsti motyvuojančių istorijų, kad jis tikrai nuoširdžiai imtų džiaugtis šia akimirka, šia diena. Visi žinome, kad būtent taip ir reikia gyventi, visi tą karts nuo karto pakartojame sau ir artimiesiems, tačiau kažkodėl tik vienetai moka iš tikrųjų mėgautis šia, vienintele tokia, nepakartojama, diena. Ir tada visai nesvarbu, koks oras už lango.
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų