Ir vėl aš čia. Kaip ir kasmet. Tuo pačiu metu. Toje pačioje ‘o ne ir vėl lapkritis’ būsenoje.
Logiško paaiškinimo šitiems santykiam neturiu, bet dar nuo mokyklos laikų, lapkritis man (su visa pagarba gimusiems šį mėnesį 🙂 tai neturi nieko bendro su jumis) buvo pats nemėgstamiausias metų mėnuo.
Jau ne pirmi metai, kai kartu su lapais, lapkritį krenta ir mano emocinė būsena.
Kažkur skaičiau, kad būtent šiuo laikotarpiu kai kurie žmonės ypač pradeda jausti nuovargį, o ne retai ir sezoninę depresiją. Dažniausiai taip būna dėl mažėjančios saulės šviesos, trumpėjančių dienų ir orų pokyčių. Prie viso to dar prisideda ir Vėlinės su neaprėmiama žvakių jūra kapinėse. Lankant per anksti išėjusių artimųjų kapus ne retai apima ir tuštumos jausmas, ir prisiminimai iš laikų, kuomet dar buvome kartu. Visada pagalvoju, o kas būtų, jeigu gyvenime būtų susiklostęs kitoks scenarijus? Kaip dabar atrodytų tie artimieji, apie ką kalbėtume, kaip leistume laiką? Daug neatsakytų klausimų, liūdesiu vedimų filosofinių pamąstymų ir širdgėlos. Tokia mėnesio pradžia savaime jau tarsi užduoda natą ir visam likusiam mėnesiui. Ir džiaugsmas čia tikrai nesiveržia fontanais.
Neseniai tvarkydama senus savo užrašus radau tekstą, rašytą galbūt kokiais 2017-siais. Jame padrikomis mintimis apibūdinau tuometinę savo nuotaiką, kuri ne tiek ir daug pasikeitusi nuo šiandieninės mano būsenos. Akį rėžė lapo viršuje užrašytas pavadinimas: išgyventi lapkritį.
Skaitau ir negaliu patikėti, kad praėjo daugiau nei 5 metai, o aš vis dar kažkaip sunkiai deal’inu su tuo lapkričiu. Nebesuprantu ar su juo, ar su manimi čia kažkas negerai. Bet ar gali būti viskas gerai, kai diena prasideda tamsa? Kai kasdien vis šalčiau ir pilkiau? Kai dažniausiai lyja? Arba sninga. Arba abu kartu vienu metu. Sėkmė, kai pavyksta iš darbo sugrįžti dar šviesoje, bet ir ji vos įžengus pro namų duris, rodos, akimirksniu pradingsta. Taip vos blykstelėjusi diena staiga tampa ilgu, apsiblaususiu vakaru.
išgyventi lapkritį
Anuomet rašiau, kad vienintelė ,,šviesa tunelio gale” – tai mieste pamažu imanti sklisti Kalėdų dvasia. Turiu pripažinti, per šį laikotarpį šis tas irgi pasikeitė. Jei anksčiau Kalėdinė dvasia pasirodydavo tik kur ne kur, tai dabar Kalėdų karštinė ima viršų dar nespėjus suvalgyti visų Helloween’inių saldainių. Tokia sumaištis taip pat pradėjo kažkaip keistai, neigiamai veikti mano psichologinę būklę. Žiūriu į išskobtą bedantį moliūgą papuoštą Kalėdų senelio kepure ir galvoju w t f ?
O gal čia tik aš kažko nepagaunu?
BET. Kaip gyvenimas nėra vien tik juodas, ar vien tik baltas, taip ir su lapkričiu nėra viskas vien tik blogai. Pasirodo, kartais, su retomis išimtimis ir šiuo metų laiku gali būti šviesu. Ir net labai. Mano gyvenime tas prašviesėjimas atėjo kartu su sūnaus gimimu. Staiga tapo visai nesvarbu, kad pirmasis mėnesis po jo gimimo buvo būtent niūrusis lapkritis. O pilkesni už tuometinius medžius buvo tik mano paakiai. Nesibaigiantis nuovargis maišėsi su nepamatuojama laime. Viskas buvo taip trapu, taip nauja. Aš lyg ir ta pati, bet nebe ta. Galbūt kažkas, o gal ir viskas galvoje apsivertė aukštyn kojom. Visas mano pasaulis susitraukė iki keturių namų sienų, o gyvenimas už jų ribų tapo visiškai nebesvarbus. Jis tiesiog nebeegzistavo. Viskas, kas man rūpėjo lengvai tilpo į glėbį. Žinau, kad tokius jausmus medicina lengvai paaiškina moters hormonų pokyčiu organizme po gimdymo, bet man visa tai buvo ir visada liks žodžiais nepaaiškinama magija.
Žiūriu į sūnų, į jo šypseną, tirpdančią mano širdį, į gražiausias kada nors gyvenime matytas akis ir suprantu, kad gyvenimas net ir su visais lapkričiais jame, nuo šiol įgavo visai kitą prasmę. Kad ir kaip bodėčiausi šituo šlykščiu oru, pagaliau atsirado priežasčių nukreipti savo nepasitenkinimą ir dėmesį kitur. Lengviausia, aišku, būtų atsijungti nuo viso pasaulio, susisukti į pledą, įsijungti TV ir kažkaip tikėtis kuo greičiau išgyventi visą šitą, melancholiška nuotaika persmelktą, darganą. Nesakau, kad neteko to daryti. Tačiau dabar reikia ieškoti savyje jėgų ir rasti motyvacijos išsinerti iš to kokono ir bent trumpam iškišti nosį iš namų. Kad ir kaip dažnai nesinori to daryti, bet grynas oras visada pravėdina galvą. Visada. Norvegai sako, kad nėra blogo oro, yra tik bloga apranga. Galbūt turėčiau su jais sutikti. Tačiau kol kas pasidžiaugsiu bent tuo, jog lapkritis pagaliau persirito į antrą pusę ir su viltimi lauksiu geresnių laikų. Arba orų. 🙂
O kokie tavo santykiai su šiuo mėnesiu?
Pasidalink!
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų