O, dievai dievai…
Skaitau fantastiką ir negaliu patikėti, kad žaviuosi kiekvienu sakiniu.
Ir vėl, didžiai savo nuostabai, esu suvyniota ir susukta it šlapia vilna. Kodėl vėl? Prieš porą metų, vedama nepaaiškinamų jėgų, nusipirkau M. Miller knygą ,,Kirkę”, nors niekada manęs nežavėjo nei Antika, nei mitai, nei graikų dievai. Kas man tada šovė į galvą, negaliu pasakyti. Ir vos tik pradėjusi skaityti Kirkės istoriją, supratau, kad čia kur kas daugiau nei tik nuobodi mitologija. Tiek gylio, tiek jausmo, tiek daugiasluoksniškumo knygoje jau seniai nebuvau radusi. Tai vis dar viena nuostabiausių mano skaitytų knygų, kurią rekomenduoju visiems. Ir ypatingai tokiems pat Antikos ne mėgėjams ir legendų skeptikams, kaip aš pati. It will blow your mind.
O prie ko čia ta Kirkė? Nes kalbant apie Achilą, negalima jos nepaminėti. ,,Achilo giesmė” yra pirmoji M.Miller knyga, išleista dar 2012 metais. Tuo tarpu – ,,Kirkė” pasirodė tik 2019 metais. Tačiau apie ,,Achilo giesmę” sužinojau gerokai vėliau, tik perskaičiusi ,,Kirkę”. Pasirodo, taip nutiko daugeliui skaitančiųjų. Kodėl? Gal dėl to, jog ,,Kirkė” tapo stipresniu kūriniu? Aktualesniu, patogesniu šiems laikams? O gal tiesiog ji buvo geriau išreklamuota? Atsakymo tikrai nežinau.
Nepaisant to, rašytoja M. Miller tikrai nusipelno aukso medalio (o dar geriau kelių ) už tokius neįtikėtinus žemiškų dievų ir dieviškų žmonių atvaizdavimus!
Achilo legenda
Turbūt sunkiai rasčiau žmogų, negirdėjusį apie Achilą – jūrų deivės Tetidės ir Tesalijos karaliaus Pelėjo sūnų. Pasakojama, jog norėdama paversti savo sūnų nemirtingu, nimfa Tetidė panardino Achilą į Stikso vandenis, laikydama jį tik už kulno. Pasak legendos, būtent taip kulnas tapo geriausio iš geriausiųjų karžygio Achilo pažeidžiamiausia vieta.
Nepaisant to, M. Miller knygoje apie kulną nieko neužsimena. Vis tik šiame romane Achilas turėjo pažeidžiamą vietą. Ji pasireiškė uždraustos meilės pavidale.
Patroklas. Kas tas toks?
Jeigu sunkiai rasčiau žmogų, negirdėjusių apie Achilą, tai greičiausiai taip pat sunku būtų rasti girdėjusių apie Patroklą. Bet čia galbūt subjektyvi mano, kaip Antikos laikų neišmanytojos, nuomonė. Taigi, kas tas Patroklas ir kodėl išvis apie jį užsimenu?
Patroklas – karaliaus Menoitijo sūnus. Jo vardas romano pradžioje skambėjęs man kiek neįprastai, pabaigoje – tapo vienu mylimiausių. Kiekvienam linkėčiau gyvenime sutikti tokį draugą, partnerį, mylimąjį, kaip Patroklas. Ištikimybė savo vertybėms, atsidavimas, nuoširdumas, altruizmas, sąžiningumas – visa tai yra apie jį. Šioje knygoje man jis pasirodė svarbiausias herojus. Patroklas buvo tarsi pilkasis kardinolas, savo širdimi didesnis net už patį Achilą.
,,Achilo giesmė” arba kiek verta garbė
,,Visi karai kyla dėl moterų” – kažkada kažkur teko girdeti tokią frazę. Galbūt taip, galbūt ne, tačiau Trojos kare būtent taip ir nutiko: Menelajo žmona, karalienė Helenė, buvo pagrobta iš Spartos rūmų. Reikėjo ją išvaduoti iš Priamo karalystės. Vis dėl to, turiu pastebėti, kad knygoje visa ši Trojos karo istorija nueina į antrą, o gal net ir trečią planą. Pirmajame plane čia atsiranda meilės istorija. Achilas. Ir Patroklas. Garbė, kerštas ir pasiaukojimas.
Šioje knygoje puikiai atspindima tai, jog meilėje, kaip ir kare – visos priemonės galimos. Nesvarbu ar tai būtų paprasti mirtingieji, ar galingiausieji iš dievų. Rodos, visai nepastebimai svaiginantis garbės troškimas perauga į puikybę, kuri galiausiai atveda į pražūtį.
Pagrindiniai romano herojai palaipsniui auga ir keičiasi kartu. Patroklas, stebėdamas kaip jo akyse auga Achilas, nepajunta, kaip vieną dieną pats iš paprasto, ištremto karalaičio tapo subrendusiu vyru. Jų abiejų asmenybes užaugino ir stiprino išmintingojo kentauro Cheirono pamokos, nuolatinė nimfos Tetidės pagieža, priešų ir bendražygių intrigos. Jų neparklupdė net ir pačios nepalankiausios pranašystės ir išdavystės. Didžiausia visa ko varomąja jėga visada išliko meilė, nors ir uždrausta.
Nors būta ir dieviškų akimirkų, negalima teigti, kad visas jų gyvenimas tekėjo lengva vaga. Jie pakankamai anksti suvokė, kad nuo likimo niekur nepabėgs. Visi jų bandymai, galiausiai, visada nueidavo perniek.
Achilas – gimęs kariauti. Jo venomis tekėjo karžygio kraujas. Kad ir kaip ilgai Achilas stengėsi išsisukinėti, jam vis tiek teko stoti į kovą, kad visiems įrodytų, jog žodžiai aristos achaion – geriausias iš graikų yra ne tik žodžiai. Tai padaryti jam, pasirodo, buvo vieni juokai. Joks kitas karys nesugebėjo taip meistriškai valdyti ieties. Garbė akimirksiu tapo jo palydove.
Tačiau kokia vis dėl to yra toji šlovės kaina? Kiek verta dėl jos paaukoti?
Ar duotas žodis yra svaresnis nei šimtai nekaltų žmonių likimų?
Ar verta atiduoti savo gyvybę vien tam, kad mylimojo garbė nebūtų sutepta net jei jo gyvenimas ir nebus ilgas?
O ką pasirinktumėte jūs?
Ilgą ir laimingą gyvenimą, tačiau būti niekam nežinomu ar būti per amžius gerbiamu ir šlovinamu, tačiau mirti jaunam?
Keletas patikusių M. Miller citatų iš knygos ,,Achilo giesmė”:
,,Lioviausi jo žodžiuose ieškoti pašaipos, paslėpto skorpiono geluonies. Jis sakė, ką galvojo, ir nustebdavo, jei kiti taip nesielgdavo. Kai kuriems tai būtų pasirodę naivu. Tačiau ar nenuostabu visada čiupti jautį už ragų?” (49 psl)
,,Neleisk sau taip lengvai prarasti to, ką šiandien laimėjai” (85 psl)
,,Nėra tokio įstatymo, kad dievai turi būti teisingi, Achilai, – pasakė Cheironas. – Pagaliau turbūt didesnė nelaimė likti žemėje praradus kitą žmogų. Ar nemanai?” (88 psl)
,,Tvirtai žinojau – niekada jo nepaliksiu. Ir taip bus visada, kol jis man leis.” (104 psl)
,,Jei būčiau turėjęs žodžių tam pasakyti, būčiau taip ir padaręs. Tačiau jokie žodžiai neatrodė pakankamai svarūs tokiai didelei tiesai pasakyti.” (104 psl)
,,- Pasakyk bent vieno laimingo didvyrio vardą.
Susimąsčiau. Heraklis pamišęs išžudė šeimą, Tesėjas prarado nuotaką ir tėvą, Jasono žmona nužudė jo vaikus ir naująją žmoną, Belerofonas nugalėjo Chimairą, tačiau nukritęs nuo Pegaso tapo luošiu.
– Negali, – atsisėdęs tiesiai jis net pasilenkė į priekį.
– Negaliu.
– Žinau. Negali būti ir garsus, ir laimingas, – kilstelėjo antakį. – Pasakysiu tau paslaptį.
– Pasakyk, – man jis toks patiko.
– Aš būsiu pirmas.” (108 psl)
,,Mano krūtinė ištuštėjo, tapo trapi kaip kiaušinio lukštas. Gana. gal ištariau, o gal tik pagalvojau.” (135 psl)
,,Būčiau pažinęs vos palytėjęs, užuodęs, būčiau pažinęs net aklas – iš alsavimo, iš to, kaip pėdos liečia žemę. Pažinčiau jį net miręs, net jei ištiktų pasaulio pabaiga.” (135 psl)
,,Deivės atsakymas man nerūpėjo. Man jos neprireiks. Neketinau gyventi, kai jo nebebus.” (188 psl)
,,Mintyse troškau negandos, pasaulio pabaigos: noriu, kad sudrebėtų žemė, išsiveržtų ugnikalnis, plūstelėtų potvynis. Tik jie galėtų atstverti mano įniršį ir širdgėlą. Noriu, kad pasaulis apvirstų kaip kraitė su kiaušiniais ir sudužtų po mano kojomis.” (284 psl)
,,Joks žmogus nėra vertingesnis už kitą, kad ir iš kur būtų, – tuomet kalbėjo jis.” (295 psl)
,,- Ar nebijai, kad žmonės tavęs nekęs?
– Turėtų nekęsti Agamemnono. Juos žudo jo puikybė.”
Ir taviškė. Tačiau pažįstu šią išraišką, abejingą tamsių akių žvilgsnį. Jis nepasiduos. Nemoka. Praleidau aštuoniolika metų kartu, ir jis nė karto nenusileido, nė karto nepralaimėjo. Kas nutiks, jei bus priverstas? Man baisu dėl jo, savęs ir visų mūsų.” (313 psl)
,,- Tiesa. Tačiau šlovė – keistas dalykas. Vieni sulaukia jos po mirties, kitų šlovė nublanksta. Tuo, kuo žavisi viena karta, bjaurisi kita, – išskečia dideles rankas. Juk nenumanome, ko nesunaikins atminties liepsna. Kas žino? – nusišypso. – Gal vieną dieną ir aš pagarsėsiu. Gal net labiau už tave.“ (359 psl)
P.S. turiu prisipažinti, kad skaitant paskutiniuosius knygos lapus, pajutau gerklėje besitvenkiantį ašarų gniutulą. Ne dažnai taip nutinka, bet kai nutinka žinau – tai buvo tikrai gera knyga.
5/5 ✨
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų