Laimė mėgsta tylą?

Greičiausiai visiems yra tekę girdėti frazę: ,,Laimė mėgsta tylą” ir dažnu atveju tam pritarti. Anksčiau, rodos, kitaip ir būti negalėjo. Garsiai kalbėti apie savo laimę buvo tarsi kažkoks tabu: ką žmonės pasakys? Mažų mažiausiai palaikys pasipūtusiu ir su pavydu lauks, kada gi ta laimė ,,pateps padus”. 

„Kiekvienas žmogus yra laimingas tiek, kiek mano esąs”, kadaise pastebėjo kažkuris didysis mąstytojas. Tai reiškia, jei nori būti laimingas – būk. Tiesiog taip – paprastai. Vis dėl to, ne visiems pavyksta lengvai tai suprasti ir juolabiau pritaikyti kasdieniame gyvenime. Dėl to, laimės paieškos aprašomos, greičiausiai, taip pat gausiai, kaip ir meilės.

Vis tik, šį kartą noriu pakalbėti ne tiek apie pačią laimę, kiek apie tai, kaip skirtingai žmonės ją supranta ir kaip skirtingai į ją reaguoja. Mano manymu, yra viso labo dvi žmonių grupės:

•  tie, kurie apie savo laimę rėkia garsiai visam pasauliui – socialines paskyras atakuodami milijonais vaikų ir kelionių nuotraukomis, prieš valgydami būtinai turi parodyti ir savo lėkštės turinį (mat galima pagalvoti, jog jeigu to nepadarys, žmonės pagalvos, kad jie miršta badu), o kur dar nesibaigiantys augintinių video, naujausių pirkinių aprašymai, šimtai raudonų rožyčių bei kitų dovanyčių…
•  ir tie, kurie sako, jog laimė mėgsta tylą. Lyginant su pirmąja grupe, atrodo, jog šie išvis nežino, kas toji laimė yra. Jie kuklinasi pranešti net apie didžiausius laimėjimus, o savo išradingiausias idėjas, kartais, slepia net ir nuo artimiausių žmonių.

Svarbu pastebėti tai, kad nė viena iš šių grupių nėra geresnė ar blogesnė. Abi jų turi tiek pliusų, tiek minusų, o laimė – garsi ar tyli – vis tiek yra laimė.

Vis tik, esu skaičiusi, jog savo norais, planais ir idėjomis reikia dalintis su kitais. Tokiu atveju yra didesnė tikimybė, jog visa tai bus įgyvendinta. Pasakius kažkam, jog planuoji padaryti tai ar tai, jauti atsakomybę už savo žodžius, todėl turi daugiau motyvacijos eiti  link išsikelto tikslo. Juk nėra malonu prisikalbėti, o vėliau nuleidus akis sakyti „ai, žinai, čia taip gavosi… neišėjo…”. Dėl šios priežasties garsūs pareiškimai apie ateities planus gauna pliusą.

Kitas šios žmonių grupės privalumas, jog dalindamiesi laime su kitais jie, iš tiesų, gauna jos kur kas daugiau. Juk ne veltui sakoma: „Pasidalink džiaugsmu ir jis padvigubės”. Jaučiamas aplinkinių palaikymas suteikia tik dar daugiau teigiamų emocijų.

nuotrauka iš pinterest

Tuo tarpu antroji žmonių grupė, linkusi apie savo laimę kalbėti itin santūriai. Dauguma lietuvių priešingai nei, pavyzdžiui, nuolat besišypsantys ir pasauliui atviri amerikiečiai – yra kiek konservatyvesni bei dažniau linkę kuklintis. Tam įtakos galimai turi ir ne pats geriausias istorinis bei kultūrinis paveldas. Kitas dalykas, niekuomet negali žinoti, kuris žmogus nuoširdžiai džiaugiasi tavo laime, o kuris slapta „griežia ant tavęs dantį” ir žaliuoja iš pavydo dėl kiekvienos, nors ir mažytės, tavo sėkmės.

Jei tikėsi, kad kažkas bloga akimi tave „nužiūrės” – gali būti, jog taip ir nutiks. Tačiau greičiausiai tik tavo paties neigiamų minčių dėka. Juk labai dažnai viešumoje žinomi žmonės išsiskiria iškart po to, kai visais įmanomais būdais išsipasakoja apie savo amžiną meilę. Ir kaip dažnai, deja, netrukus paaiškėja, jog „tas” žmogus jau vis dėl to nebe „tas”. Pasilaikydama džiaugsmą tik sau, ,,laimė mėgsta tylą” žmonių grupė jaučiasi ramesnė bei saugesnė. Jei, tarkime, santykiai ir nepasiseka, jiems nereikia visiems aiškintis, kuris jų poroje buvo kaltas, o kuris ne.

Kad ir kaip ten, svetima laimė ne retai atrodo perdėta, o per daug saugoma – ne nuoširdi.

Pati, vis tik, greičiausiai priklausau antrajai grupei. Savo laime, dažniausiai, dalinuosi tik su artimiausiais žmonėmis. Pamenu, kai gimė sūnėnas nežinojau, kur dėtis – džiaugsmo buvo tiek, kad galėjau šokinėti iki lubų ir gal net dar aukščiau, norėsi visus apkabinti ir išbučiuoti. 🙂 Nepaisant to, apie tai pranešiau vos keletui artimiausių žmonių. Arba, kai be jokios progos dovanų gavau išsvajotą laikrodį  –  visą vakarą po namus vaikščiojau su juo, negalėdama į jį atsižiūrėti. Kaip ir tai, kai atostogaudami įamžinome šimtus laimingų akimirkų, tačiau daugelis jų taip ir nematė, nes manau, jog jos yra įdomios tik mums patiems. Kaip ir itin smagūs vakarai draugų kompanijoje ar  jaukiausi sekmadienio rytai su mylimu žmogumi, kavos puodeliu ir desertu lovoje…

Tai, kad kažkas su kuo nebendravai penketą metų paspaudžia „like” po tavo nuotrauka, dar nereiškia, jog iš tiesų tuo džiaugiasi. Gali būti, jog tas kažkas išnarstys jūsų nuotrauką „nuo…iki”, suskaičiuodamas visus jūsų priaugtus kilogramus bei atsiradusias raukšles. Kad ir kaip norėčiau tikėti, jog žmonės iš prigimties yra geri, deja, dažnai tenka pamatyti, jog tokie yra ne visi. Ilgaamžės vertybės, mūsų materialėjančiame pasaulyje, vis dažniau keliauja kažkur į paraštes…

Nemanau, kad tie, kurie apie savo džiaugsmus garsiai nekalba, stengiasi sutramdyti savo laimę ar bijo ja džiaugtis. Tiesiog, manau, jog nesinori dalintis pačiais tyriausiais jausmais su tais, kuriems tai mažų mažiausiai neįdomu. Ir tai negali būti teisiama.

O ypač kalbant apie facebook’ą ar instagram’ą. Atėjo tokie laikai, kai atrodo, jog jei tavęs nėra socialinėse medijose tai tavęs nėra visai. 🙂

Ne paslaptis, jog labai dažnai virtuali realybė prasilenkia su tikra realybe.

Kviečiu pažiūrėti šį video:

Bet kuriuo atveju, nebijokime būti dažniau laimingais ir daugiau džiaukimės – tiek, mažais, tiek  dideliais dalykais. Taip, kaip mokame, nesvarbu garsiai ar tyliai – svarbu iš širdies!

Su šilčiausiais linkėjimais,

Solveiga