,,Paskutinės apeigos”. Įspūdžiai apie romaną

Paskutinės Apeigos

Australų raštytoja Hannah Kent romane ,,Paskutinės apeigos” skaitytojus nukelia į gūdžią XIX a. Islandiją. Nepriekaištingai detaliai aprašyti gamtos ir kasdienės buities vaizdai sukuria itin atšiauraus bei nykaus krašto paveikslą. Tuo tarpu sunkiai perskaitomi islandiškų vietovių pavadinimai tokie, kaip Breidaboulstaduras, Gudrūnarstadiras, Vatnsdalsfjalis (ir kiti) – šį kraštą tik dar labiau nutolina ir šiek kiek mistifikuoja. Autorė meistriškai perteikia anuomet tose apylinkėse tvyrojusią nuotaiką, kuriai būdinga nesibaigianti melancholija, kaulus geliantis šaltis, sunkios ligos, nepriteklius ir vargas…
Sakinys po sakinio ir rodos iš tikro gali pajausti tą aitrų svilinamos avienos kvapą ar karvės mėšlu pakurtos krosnies tvaiką, susimaišiusį su įšalusių kambarių drėgme. Šalia viso to – kasdien apniukęs dangus ir per visus namų plyšius nevaržomai besibraunantis vėjas. Ir tai dar nekalbant apie žiemą, kai padėtis tampa dar sunkiau pakeliama. Dabar suprantu, kodėl anskčiau islandai metus skaičiuodavo būtent nugyventomis žiemomis. 


Nors apie šioje knygoje aprašomus gamtos vaizdus išties galima pasakoti daug ir jie užima svarbią romano dalį, pagrindinė siužeto linija – kita. Šis pasakojimas apie Agnes Magnusdotir, tarnaitę, galimai įvykdžiusią baisų nusikaltimą už kurį jai turi būti įvykdyta negailestinga mirties bausmė. Dėl tam tikrų aplinkybių ši nusikaltėlė yra apgyvendinama vienoje šeimoje iki kol nuteistoji bus giljotinuota. Toji šeima, kaip ir galima numanyti, pasitiko ją neapykantos ir baimės kupinomis akimis. Kokia našta ir nepakeliama gėda prieš visus kaimo gyventojus, – galvojo Jonsonai. Be to, kasdien jų namuose pradėjo lankytis ir jaunas pastorius Totis. Jo pareiga buvo maldomis ir pamokslais paruošti nusikaltėlę akistatai su Dievu. Vis dėl to, vietoje privalomų maldų jie pamažu ir labai atsargiai pradėjo gvildenti Agnes istoriją, atskleidusią skaudžiausius jos išgyvenimus. Pokalbiuose nuskambėję prisiminimai buvo daug nuogesni nei bet kokia, kada nors girdėta išpažintis. Klausydama šių istorijų Jonsonų šeima netikėtai pažino visiškai kitą Agnes pusę. Moteris papasakojo gerokai daugiau nei Jonsonai galėjo įsivaizduoti ar juolabiau suprasti.
Vos tik Agnes įžengė į Jonsonų namus, šeima akimirksniu pajuto smalsius, nuolat juos stebinčius ir sekančius kaimynų, žvilgsnius. Nenuostabu, jog greitai, per visą kaimą ėmė sklisti įvairūs gandai.

Nepaisant to, sunkaus gyvenimo užgrūdinta nuteistoji į visas kalbas reagavo vangiai: ,,Žmonės įsivaizduoja, kad žino tave pagal tai, ką esi padaręs, ir niekas nenori išgirsti, ką turi pasakyti. Esi tai, ką žmonės apie tave galvoja.”,- sakė ji. Agnes puikiai suprato, jog neverta niekam nieko įrodinėti. Svarbiausia – išlikti sąžiningai prieš pačią save. Iki pat galo. Net jei ir visas pasaulis stoja prieš tave. Ji žinojo tiesą.
Turbūt pažįstate tą jausmą, kai vidus šaukia, tačiau išorė išlieka rami it nepajudinama uola. Maždaug taip paskutinius metus atrodė Agnes gyvenimas. Kai kaimo gyventojai vadino ją pačiais baisiausiais vardais, jos esybė norėjo tam pasipriešinti, tačiau aštrus protas suprato, jog neverta: ,,Noriu papurtyti galvą. Noriu pasakyti, kad tas žodis man nepriklauso. Jis neatitinka manęs ar to, kas aš esu. Tai kitas žodis ir jis priklauso kitam žmogui. Tačiau kokia prasmė priešintis žodžiams?”

Gyvenime ji patyrė turbūt viską, ką tik galima įsivaizduoti. Viską, išskyrus vieną: jos niekas niekada iš tikro nemylėjo. Galbūt todėl niekam ir nekilo abejonių, jog atsidūrusi tokioje situacijoje Agnes galėjo padaryti bet ką, netgi – nužudyti savo mylimąjį.

Nežiūrint į tai, pasmerkta ir be kaltės kalta Agnes turėjo kažką tokio dėl ko ją jau nuo pat pradžių norėjosi suprasti ir palaikyti. Tik gyveno ji, deja, ne tais laikais. Anuomet, kiek daugiau išminties turėjusi moteris, be jokių kalbų, buvo laikoma ragana. O Agnes žinojo daug dalykų. Ypač apie sparnuotuosius likimo pranašus – kranklius. Gaila, jos ,,šamaniškų” žinių tada niekam nereikėjo.
Prisikentėjus, rodos, nuo pačio gimimo jai vis tiek nebuvo lemta ramiai užbaigti savo gyvenimo. Iki paskutinio atodūsio Agnes kankino nežinia ir varginančiai ilgas nuosprendžio laukimas. Kaip pas mus įprasta sakyti: ,,savo kryželį” jį nešė visą gyvenimą ir darė tai, greičiausiai, sunkiau nei daugelis gali įsivaizduoti.

Kalbant apie autorės rašymo stilių – man  jis labai patiko. Toks nepasaldintas, nenublizgintas, kiekvienas žodis pasvertas.

Romane ,, Paskutinės apeigos” netrūksta skausmo, dramatiškumo bei simbolizmo būdingo skandinaviškiems kraštams. Turiu pastebėti, jog to laikmečio realybės atvaizdavimas, mano nuomone – perteiktas aukščiausiame lygmenyje. 

Nors daugelis apie šią knygą atsiliepė labai gerai, tačiau ne vienas skaitytojas pabrėžė, jog skaitėsi ji ganėtinai sunkiai. Pati su tuo sutikti negalėčiau, nes man puslapiai tarsi tirpo vienas po kito. Kuo toliau – tuo labiau augo intriga ir knygą perskaičiau greičiau nei tikėjausi.

Galop, reikia pripažinti, jog tai nėra pats lengviausias skaitinys. Juo labiau prieš miegą. Daug jame nevilties, neteisybės, žmonių tamsumo, keistų islandiškų ritualų, nežinomybės ir baimės. Keista ir liūdna, jog nors ir praėjo tiek daug metų ir žmonės, rodos, nepalyginimamai užaugo intelekto prasme, tokie dalykai, kaip išankstiniai vertinimai, smerkimai bei apkalbinėjimai, deja, sutinkami dar ir šiandien.

Pabaigos, naiviai, tikėjausi kitokios. Nepaisant to, ji yra būtent tokia, kokia ir turėtų būti tokio žanro kūriniuose – stipri ir nė kiek nenupudruota.

Ar jau teko skaityti šią ,,Paskutinės apeigos” knygą?
Pasidalink, kokias emocijas ji tau sukėlė!

O jei dar neskaitei, labai labai rekomenduoju!

Patikusios ,,Paskutinės apeigos” citatos:

,,Žinoti, ką žmogus padarė, ir žinoti, koks tai žmogus, yrs du skirtingi dalykai.”

,,Šiame pasaulyje ir aplink mus yra daug mums nesuprantamų dalykų. Bet vien dėl to, kad kažko nesuprantame, dar nereiškia, kad turime bijoti.”

,,Tai neteisinga. Žmonės įsivaizduoja, kad žino tave pagal tai, ką esi padaręs, ir niekas nenori išgirsti, ką turi pasakyti. Kad ir kaip dievobaimingai bandei gyventi, jeigu šiame slėnyje padarai klaidą, jos niekada nepamirš. Kad ir stengeisi daryti geriausiai. Kad ir tavo giliausias „aš” kužda: „Aš ne toks, kaip tu sakai!” Esi tai, ką žmonės apie tave galvoja.”


,,Jūra užvaldo protą. Jeigu įsileisi, tavęs nebepaliks. Kaip moteris. Jūra neduoda ramybės.”


,,Jie žiūri ne į mane. Supratau, kad tie žmonės manęs nemato. Aš buvau du mirę vyrai. Aš buvau deganti sodyba. Aš buvau peilis. Aš buvau kraujas.”

,,Tam, kurį mylėjau labiausiai buvo sunkiausia.”

 

Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga

You might also like

Nėra komentarų

Rašyti komentarą