Filmas ,,The way”. Visus atsakymus tu, iš tiesų, jau žinai

the way

Jeigu pries kelis dešimtmečius, kas nors į klausimą ,,ką veiki gyvenime?” būtų atsakęs – ,,ieškau savęs”, greičiausiai taip ir būtų likęs nesuprastas.

Šiandien, frazė ,,ieškoti savęs” yra ne tik, kad visiems puikiai žinoma, bet įgauna jau ir visiškai kitų spalvų. Rodos, kai nebežinai, kas esi, ką veiki ar kuo nori užsiimti gyvenime – geriausia, ką gali padaryti – leistis į ilgą ir tolimą kelionę. Kaip svaiginamai ir romantiškai tai skamba, tiesa? Taip ir matau, kaip visi staiga meta savo darbus, susikrauna kuprines ir leidžiasi į ,,the way” – didžiąją gyvenimo kelionę…

Šiek tiek ironizuoju, tačiau visas tas savęs ieškojimo reikalas dabar, kaip niekad gajus ir deja, tampa daugiau mada, negu būtinybe. Prieš kurį laiką su viena drauge kaip tik diskutavome šia tema ir palietėme žymųjų ,,Camino de Siantiago” kelią. Ji rekomendavo man pažiūrėti 2010 metų filmą – ,,The way”.

Rekomendacijas priimiau ir šį filmą pažiūrėjau vos tik atėjo Naujieji metai. Neplanuotas, tačiau labai simboliškas sutapimas, puikiai tiko metų pradžiai. 🙂

Trumpai apie filmo siužetą

Pagrindinis filmo herojus – šešiasdešimtmetį perkopęs oftolmologas Tom Avoy, gyvenantis Kalifornijoje, laisvalaikiu su draugais mėgstantis žaisti golfą ir iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti esantis snobas.

Tuo tarpu, vienturtis Tom’o sūnus, 40-metis Daniel, tėvo nuolat spaudžiamas siekti karjeros aukštumų, nors iš tiesų Daniel’io širdis visada šaukė nuotykių. Jis svajojo pamatyti pasaulį. Galiausiai, Daniel nusprendė nepaisyti tėvo, metė ilgus metus rašytą disertaciją ir leidosi į savo gyvenimo kelionę. Tėvas, kaip galima numatyti, šio jo žingsnio visiškai nepalaikė.

Po kurio laiko, Tom’ą pasiekė skambutis iš Prancūzijos (St. Jean Pied de Port), jog Šventojo Jokūbo kelyje (,,Camino de Santiago”) rastas Daniel’io kūnas ir Tom’as turi kuo skubiau atvykti jo atpažinti.

„Mūsų vaikai – jie patys geriausi ir patys blogiausi iš to, kas mumyse yra“ ,- puiki frazė iš filmo ,,The way”

Galima tik pamanyti, kas dėjosi Tom’o galvoje skrendant per Atlantą, paskutinį kartą pamatyti sūnaus. Atlikęs visus reikiamus oficialumus, šios piligriminės kelionės pradiniame taške, Tom’as negalėjo patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Jį glumino ir tai, jog tiek daug žmonių kasdien leidžiasi į šį kelią. Po pokalbio su kapitonu Henri’u ir visų minčių perkratymo, Tom’as galiausiai nusprendė įgyvendinti sūnaus svajonę. Jis pasiėmė Daniel’io palaikus bei visą likusią sūnaus kelioninę įrangą ir išėjo į ,,Camino de Siantago” – nenutuokdamas nei į kurią pusę eiti, nei kas tame kelyje jo laukia.

the way

 

Apie didijį Kelią

Greičiausiai yra mažai tokių, kurie bent ausies krašteliu nebūtų ko nors girdėję apie piligriminius kelius. Nors jų yra pakankamai daug, vis dėl to, pačiu pagrindiniu ir turbūt svarbiausiu keliu (nors nesu dėl to tikra) yra laikomas šv. Jokūbo kelias – prancūziškasis (French way) ,,Camino de Santiago”, besitęsiantis 8oo km – nuo Prancūzijos iki Santiago de Compostela Katedros. Kai kurie keliautojai pasiryžta nužingsniuoti dar ~75 papildomus kilometrus iki Muxia kaimelio, kad pasiektų Atlanto vandenyną.

Šis šv. Jokūbo kelias įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

 

the way

 

Dauguma gali pamanyti, jog tai – tik religiniai piligrimų keliai. Vis dėl to, į tokius didelių pastangų reikalaujančius žygius leidžiamasi ne tik dėl religinių įsitikinimų. Priežastys dažnai būna labai įvairios. Juos renkasi žmonės susidurę su sunkiomis ligomis, išgyvenantys įvairias santykių dramas ar stiprias netektis patyrę žmonės, bankrutavę verslininkai, su kūrybinėmis kančiomis nesusitvarkantys rašytojai ar žmonės turintys viską, tačiau vis tiek nejaučiantys gyvenimo pilnatvės. Kiekvieno jų istorija vis kita. Vienus veda didelės svajonės ir viltys, kitus – paprasčiausias noras mesti sau iššūkį ir išbandyti savo fizinius gebėjimus.

Dažniausiai pasitaikantys klausimai kelyje

Viso filmo metu bandoma tiesiogiai (ir netiesiogiai) atsakyti į daugybę klausimų, tačiau visi jie apie tą patį. Kodėl einama šiuo keliu? Ar būtinai turi stipriai tikėti, kad išvis galėtum eiti Camino? Ar turi būti praktikuojantis katalikas? Ar visi einantys sutinka Dievą?

Ir kas yra laikomas tikruoju peregrino? Ar tas, kuris įveikė kelią greičiausiai, kuris griežtai laikėsi plano? O galbūt tas, kuris kelyje praleido daugiausiai laiko ir iš jo pasiėmė viską: kiekvieno ryto vėsą, kiekvieną saulėlydį, kiekvieną vėjo šuorą? Tas, kuris ragavo vietinių kalnų ožkų sūrio ar Galisijos regiono vyno? O galbūt toks keliautojas nevertas tikrojo peregrino vardo, nes taip jis nusižengia nerašytoms taisyklėms: kelias juk turi būti kančia? Ar ne? Žmonės sako: kančia išlaisvina. Galbūt. Aš to dar nežinau.

 

the way


Gyvenime, kaip ir šiame filme – į kelią žmonės žengia manydami, jog eina dėl konkrečių jiems žinomų priežasčių, tikėdamiesi galiausiai rasti atsakymus į visus tuos metų metus neraminančius klausimus. Paradoksalu, tačiau kelionės metu paaiškėja, jog tuos atsakymus jie žinojo jau seniausiai, tik bijojo garsiai sau tai pripažinti. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, vienas filmo herojų puikiai pastebėjo: „Niekas čia neina šiaip sau. Niekas“.

Tai ne tik apie nueitą atstumą nuo taško a iki taško b, ar varnelę prie dar vieno įgyvendinto tikslo. Tai apie šį bei tą prasmingiau. Apie atvirą susitikimą su savimi ir išpažintį prieš patį save. Ir tik vėliau – jei norėsis, ir jei nusišypsos laimė jį sutikti – prieš Dievą. Tai apie virsmą. Apie neišsemiamą jėgą, slypinčią kiekvieno viduje, kurią niekada nevėlu pažadinti.

Puikus, įkvėpiantis filmas.

Ir dar.

Camino eiti gali visi, nesvarbu, kokią religiją jie išpažintų (ar neišpažintų jokios), kokios tautybės ar amžiaus būtų.

Šiame Kelyje visi yra lygūs.

 

 

 

Su šilčiausiais linkėjimais,

Solveiga

You might also like

1 Comment

  • Migle 3 metai ago Reply

    butinai paziuresiu 🙂

Rašyti komentarą