,,Emily in Paris” ir prisiminimus grąžinęs Paryžius

Tarsi nesustabdoma sniego lavina internete skrieja naujojo ,,Emily in Paris” serialo rekomendacijos, anonsai ir reklamos. Nepraslydo jis ir pro mano akis. Maža to, vos tik pamačiusi pirmąjį trailer supratau – šis serialas yra tai, ko jau tikrai ilgai laukiau. Du vėlyvi vakarai praleisti prie ekrano ir pirmasis sezonas ištirpo, kaip tas sniegas vėlyvą pavasarį.

Neabejoju, jog tikrieji kino kritikai net neketina gaišti savo brangaus laiko žiūrėdami šį pavadinkime – ,,popsą”. Taip, tai romantiškas ir galbūt kiek naivus serialas su lengvai nuspėjama siužeto linija. Karjeros aukštumų siekianti amerikietė (Emily) atvyksta dirbti į daugelio svajoniu miestu laikomą Paryžių. Kupina idėjų ir amerikietiško maksimalizmo mergina iškart susiduria su ne itin svetinga, paryžietiška realybe. Nuolat koją kišantis kalbos barjeras, neįprastas prancūzų socialinis gyvenimas, ryškūs kultūrų skirtumai bei intrigos – tiek darbe, tiek už jo ribų – atskleidžia dar nežinomą, gyvenimo šiame mieste, pusę.

 

Stereotipai seriale

Seriale ,,Emily in Paris” nesunku įžvelgti stereotipiškai vaizduojamus, prancūzams bei amerikiečiams būdingus būdo bruožus, itin skirtingus požiūrio taškus ar įtemptus tarpusavio santykius. Dažnai juntamas ir šių dviejų šalių konkuravimas, kandžios replikos, pastabos ir vietinių pamokymai, kaip iš tiesų reikėtų elgtis tam tikrose situacijose. Iš nežinojimo, o galbūt dėl paprasčiausio naivumo, Emily vis tenka papulti į keblias situacijas, kurios galiausiai pasibaigia (ar turėtų pasibaigti) nuoširdžia žiūrovų šypsena.



Kalbant apie stereotipus – prancūzai vaizduojami, kaip koncervatyvūs, rafinuoti ir kiek uždari žmonės, tačiau vos tik pasibaigia darbo diena – jie akimirksniu neria į pašėlusį gyvenimą. Griežtos visuomenės normos ir nerašytos taisyklės atvykėliui iš kitos šalies, gali pasirodyti išties painios. Emily čia gelbsti tik didžiulis jos užsispyrimas ir nepaaiškinama meilė šiam miestui. Kalbant apie meilę, koks gi būtų filmas (ar serialas) be jos peripetijų. Šiame seriale ji apraizgiusi kone visas gyvenimo sritis… Nors gal ir ne taip stipriai ar sudėtingai, kaip pavyzdžiui seriale ,,Sex and city” su kuriuo ,,Emily in Paris” yra nuolat lyginama. Pagrindo tokiems lyginimams suteikia tai, jog šių abiejų serialų prodiuseris – Darren Star. Sutinku, panašumų surasti galima, ypač, kai tikrai norisi jų rasti.

Vis tik, ,,Emily in Paris” man žymiai panašesnis į ,,The Devil wears Prada” ar paauglystėje taip mylėtą ir žiūrėtą ,,Gossip girl”.



Apibendrinant, mano manymu, tai – idiliškų lokacijų, autentiškos ir įkvepiančios aplinkos, apetitą žadinančio maisto, svajingo muzikinio takelio bei geriausių mados žurnalų vertų drabužių derinių – junginys. Skoninga ir kokybiška. Man buvo gera, lengva ir ,,skanu” žiūrėti. Todėl mielai pakartočiau dar ne vieną tokio serialo porciją. 😊

Emily in Paris

Irr…. Dar šis tas.

Neslėpsiu, žymiai patrauklesniu šį serialą darė ir mano subjektyvi (teigiama) nuomonė apie Paryžių. Žiūrint šį serialą akys nuolat lakstė ieškodamos pažįstamų vietų ir fiksavo tas, kurias dar būtinai norėsiu aplankyti, kai kada nors ateityje vėl lankysiuosi šiame mieste.

Gerai atsimenu, kaip vaikštinėjant istorinėmis Paryžiaus gatvėmis, galvoje sukosi mintys, jog vos tik grįšiu – iškart parašysiu ilgiausią tekstą su visais, nuostabiais ,,must visit“ objektais. Kaip ir buvo galima nuspėti, iš karto to nepadariau, o vėliau – nuslūgus visiems įspūdžiams, taip ir neberadau tinkamos tam progos. Bet. Dėka ką tik aprašyto naujojo Netflix serialo, visi mano prisiminimai apie šį romantišką miestą kaipmat sugrįžo. Gal ir gerai, jog viskas taip susidėliojo. Praėjus ilgesniam laiko tarpui supratau, kad tiek Paryžiuje, tiek ir kituose gražiuosiuose pasaulio miestuose, kur kas svarbiau yra pajausti tą unikalią, mieste sklandančią, dvasią nei tik aplankyti žinomiausius objektus. Nors tokiame mieste, kaip Paryžius, lankytinų vietų sąrašas, vienareikšmiškai, – vertas dėmesio.



Suskaičiavau, kad paskutinį kartą šiame mieste lankiausi prieš… ketverius metus. Senokai.. tačiau atrodo, kad atsimenu jį kuo puikiausiai. Neabejoju, per šį laikotarpį jis tikrai pasikeitė. Ką ir kalbėti… Greičiausiai visi su siaubu prisimena 2019 metų pavasarį kilusį Notre Dame – de Paris gaisrą. Nors jos atstatymui buvo greitai surinkti milijonai eurų, aiškėja, kad rekonstrukcija užtruks kiek ilgiau nei 5 metus, kaip kad buvo planuota pradžioje. Nepaisant to, reikia džiaugtis, jog išvis liko, ką atstatyti. O aš esu dėkinga likimui, jog turėjau laimės pamatyti šią katedrą dar iki tragiško gaisro.

Greičiausiai būtų kvaila, o galbūt net ir kiek gėda, keliaujant po Paryžių, neaplankyti garsiojo G. Eifelio šedevro. Nors Paryžius tikrai yra gerokai daugiau nei tik tokia banali asocijacija su šiuo 324 metrų aukščio bokštu. O aplankyti jį, manau, verta. Jau vien dėl simbolinės reikšmės… Kadaise jo nenorėjo pripražinti, tvirtinant, jog Eifelio bokštas bjauroja miesto vaizdą. Nors buvo statytas tik laikinai parodai, laimei jis liko stovėti iki pat mūsų dienų. Maža to, Eifelio bokštas nuolat patenka į labiausiai lankomų objektų pasaulyje sąrašus. 2019 metų duomenimis, grotažymė #eiffeltower buvo pati populiariausia Instagram platformoje (kalbant apie turistines atrakcijas) ir panaudota net 5 849 737 kartus. Tais pačiais metais, lankomiausių pasaulio miestų reitinge Paryžius užimė 2 – ją vietą, nusileisdamas tik Bankokui. 

Tuo tarpu man pačiai Eifelio bokštas nebuvo tik paprastas ,,paukščiukas” norimų aplankyti vietų sąraše. Kadaise jis atrodė didelė ir nepasiekama svajonė. Ir tik atsistojusi šalia jo, aiškiai kaip niekad, supratau – svajonės tikrai gali pildytis. 

Prisimenu, kaip vadovėliuose skaitytą ar filmuose girdėtą išsireiškimą – Eliziejaus laukai, dėl paprasčiausio nežinojimo, įsivaizduodavau tiesiog… pažodžiui… 🤓 Ir tik gerokai vėliau išsiaiškinau, kad tie laukai išties nelabai turi ką bendro su mano įsivaizduojamomis lankomis. Na nebent jie būtų pilni signalizuojančių automobilių, nesustabdomo žmonių srauto ir šurmulio.

Nepaisant to, viskas, kas mano atmintyje liko apie Eliziejaus prospektą (o gal alėją?) yra būtent tos pačios auotomobilių spūstys ir tai, jog viename Eliziejaus gale yra – Place de la Concord (Santarvės aikštė) – didžiausia ir viena populiariausių aikščių mieste. Prieš kelis šimtus metų tuomet dar Revoliucijos vardu vadinta aikštė, tapo egzekucijų vieta, kurioje buvo nugiljuotinuota daugybė žmonių, tarp kurių net ir pats karalius Louis XVI, karalienė Marie Antoinette bei Prancūzijos Revoliucijos lyderis G. J. Danton .



Šiandien aikštės centre stovi egiptiečių dovanotas 23 metrų Obélisque de Louxor obeliskas bei Fontaine des Mers fontanas, joje vyksta įvairūs renginiai bei paradai. Na, o kitame Eliziejaus gale, už maždaug 2 – 3 km nuo Place de la Concord, stovi vienu iš Paryžiaus simboliu laikoma, didingoji – Arc de Triomphe (Triumfo arka).

Kalbant apie spūstis, turbūt  nieko kito ir nereikėtų tikėtis turistų numylėtose vietose. Na, o Paryžiaus centre tokių vietų tikrai daugiau nei galima įsivaizduoti. Pradedant XIX a. statytu Pantheon (jame palaidoti tokie garsūs žmonės, kaip V. Hugo, Voltaire, J. Monnet, M. Curie, P. Curie) ar Sorbonos universitetu, tęsiant 130 skirtingų muziejų, Senos upe ir jos pakrantėse įsikūrusiais restoranais bei kavinėmis, šimtus metų menančiomis bazilikomis ir koplyčiomis, dailiausiai išpuoštais ir spynomis nukabinėtais tiltais (jų yra net 37), populiariausiais teatrais, operos namais, skverais- bulvarais ir aikštėmis; jau nekalbant apie parkus, kurių Paryžiuje suskaičiuojama virš 400! O kur dar žymiausiais prekiniais ženklais besipuikuojančios prašmatnios galerijos ar antikvariniais lobynais garsėjančios gatvės… Rodos, kur bepasisuksi, ten gali išvysti ką nors nuostabaus.

Su visais 20 unikalių savo rajonų, Paryžius, kuria dinamiško, daugiakultūrinio, bet kartu ir išlaikyto miesto paveikslą. Tokio, kuriame norisi apsilankyti dar ir dar kartą. Ryškūs skirtingų istorinių laikotarpių statiniai ir nepažinti rajonai žadina ne vieno turisto smalsumą. Nuo seniausios, gotikinės Notre Dame katedros ar romantinio – bizantinio stiliaus Secrée-Coeur bazilikos, iškilusios ant Monmartro kalvos iki stikliniais daugiaaukščiais apstatytų verslo rajonų ar spalvingojo ,,Moulen Rouge” ir Clichy bulvaro, kur kadaise ,,karjerą” pradėjo seniausios profesijos atstovės…

Nesunku suprasti, kodėl tiek daug kultūros ir mokslo žmonių gyveno ir kūrė šiame mieste. „Paryžius – miestas, tinkamiausias rašytojui rašyti.“, – sakė Ernest Hemingway. Neabejoju, kad jam tikrai pritartų ir kiti Paryžiuje gyvenę žinomi prancūzai: V. Hugo, Moliere, H. de Balzac, Voltaire, Zola, A. Camus, M. Proust bei taip pat šiame mieste gyvenę garsūs kitų šalių piliečiai: E. Hemingway, Fr. Skott Fitzgerald, I. Turgenev, J. Baldwin, O. Wilde, P. Picasso,… kurie vienu ar kitu savo gyvenimo etapu Paryžiuje kūrė įspūdingiausius savo kūrinius. Įdomus sutapimas, jog tame pačiame name (adr. Rue des Grands – Augustins, nr. 7) 1935-1936 m. gyveno Juozas Miltinis, o 1937 m. į jį atsikraustė garsusis Pablo Picasso.

Šiandien milijonai žmonių skrenda į tokias legendines kavines, kaip ,,Les Deux Magots”, ,,Cafe de las flores”, ,,Cafe de la Rotonde”, ,,Le Procope” ir t.t. , kuriose kadaise pietavo garsiausi meno, kultūros, politikos ir mokslo žmonės. Turbūt ne vienam besilankančiam tokiose vietose, norisi slapta tikėti, jog galbūt ir juos staiga aplankys toks įkvėpimas, koks lankė žymiuosius ano amžiaus kūrėjus.

Nori, nenori – bohemiška aplinka neša mintis šimtmečiais atgal. Tad vos tik įkeli koją į šį miestą, ta autentiška atmosfera, rodos, nesąmoningai imama jausti tvyrant ore… Bet. Kai išgirstu kalbant, jog Paryžius nėra toks gražus, švarus ar romantiškas, kokį daugelis nori jį nupiešti, kad jame daugybė suturistintų vietų, benamių, nelegalių niekučių prekeivių, nuolat rėkaujančių ir brukančių tai, ko niekam tikrai nereikia, – man norisi paklausti ar mes tikrai lankėmės tame pačiame mieste. Taip, sutinku, kad yra vietų, kur miesto svečiams tikrai geriau nekišti nosies, bet jau seniai yra aišku, jog nufiltruota Instagram realybė gerokai skiriasi nuo kasdienio gyvenimo. Kita vertus, ko norėti… Patys, negalvodami apie pasekmes, pakankamai greitai priėjome prie tokių nemalonių realijų, kokias turime šiandien.

Tačiau ne veltui sakoma: ,,Grožis slypi žiūrinčiojo akyse”. Todėl nepaisant visų neigiamų šio amžiaus žmonijos padarinių , Paryžius neabejotinai vis dar išsaugojo savo magiją. Ir galiu tik įsivaizduoti, koks nuostabus jis buvo be masinių turistų srautų ar eismo spūsčių. Toks lėtas, svajingas, užburiantis megapolis…

Nors, kaip buvo pasakyta seriale: ,,Paryžius atrodo didelis miestas, bet iš tikro jis tik mažas miestelis”.

Tad pasitaikius progai skleiskime sparnus Eifelio link ir kaip sako prancūzai: bon voyage, mon ami! 💙

Su šilčiausiais linkėjimais,

Solveiga