Tai turėjo būti lengvo pobūdžio recenzija, skirta V. Rykštaitės knygai ,,Kaip būti”. Tačiau vos pradėjusi ją rašyti, suvokiau, jog įklimpau čia gerokai giliau nei tikėjausi.
Kaip būti?
Šis klausimas kasdien lydi daugelį gyvenimo rate užsisukusių žmonių. Man šis klausimas, visu savo aktualumu, smogė tapus mama. Kaip ja būti? Kaip susidoroti su naujomis pareigomis negavus jokių universalių instrukcijų? Kaip žinoti, jog elgiuosi teisingai, nes kad ir kokia teorija besivadovaučiau, jai vis tiek atsiras prieštaraujanti? O kaip visas kitas gyvenimas, buvęs iki vaiko atėjimo į šį pasaulį? Kur jis pradingsta? Kaip rasti laiko sau? Vyrui? Draugams? Nejaučiant kaltės. Galiausiai, kaip būti pakankamai visiems? Pakankamai pačiai sau?
Nors knygos pavadinime ,,Kaip būti” klaustuko ir nėra, tačiau kone kiekviename autorės tekste keliami kartais egzistenciniai, o kartais visai paprasti, bet šiandien ne ką mažiau aktualūs klausimai.
Paraleliniai rašytojos ir mano gyvenimai
Negaliu nuslėpti fakto, jog daugelį knygoje išspausdintų tekstų jau buvau skaičiusi anksčiau. Instagrame seku rašytojos kūrybą ir asmeninio gyvenimo detales, kuriomis ji noriai dalinasi su savo auditorija. Pastaraisiais metais Vaivos turinys IG man tapo ypač aktualus, nes mūsų vaikus (jos jau trečiąjį, o mano – pirmąjį) teskiria vos kelios savaitės, daugiausiai – mėnuo laiko. Tai, kuo dalijasi Vaiva, leidžia suprasti, jog visos mes, mamos, einame per tą patį. Tik vienos anksčiau, kitos – vėliau. Vienoms tai trunka trumpiau, kitoms – gerokai ilgiau. Suprantu, kad negalima aklai pasitikėti viskuo, kas pateikiama Instagrame, tačiau Vaiva yra viena iš ne daugelio influencerių, kuri rodo ne nupudruotą realybę, bet drąsiai dalinasi iki skausmo pažįstama buitimi. Be filtrų, kas šiandien socialinėje erdvėje yra retas reiškinys ir be akivaizdaus noro pasipuikuoti.
,,Kaip būti” – netradicinė knyga
Pasirodžius knygai ,,Kaip būti” buvo aišku, kad turiu ją įsigyti.
Prieš tai buvau skaičiusi tik ,,Pirmąkart mama”. Pastaroji knyga man labai patiko, nes jei atvirai, joje radau itin daug savęs. Taigi, akivaizdu, kad to paties tikėjausi ir iš naujosios rašytojos knygos.
Knyga ,,Kaip būti” susideda iš 6 temų, kurios vienaip ar kitaip yra neatskiriama viena nuo kitos:
#emigrantė
#ekologija
#moterystė
#motinystė
#pandemija
#pasirinkimai
Autorė siūlo šią knygą skaityti taip, kaip norisi kiekvienam asmeniškai: pradėti ją nuo pabaigos, nuo pasirinktos temos ar tradiciškai – nuo pradžių. Visi tekstai knygoje yra atskiri, tad pradėjus skaityti, kad ir nuo vidurio esmė liks nepasikeitusi. Vis dėl to, pati knygą skaičiau tradiciškai – nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Kai tik rasdavau laisvę minutę.

Negaliu įvardyti tikslaus skaičiaus, kiek kartų skaitydama šią knygą pritarenčiai linkčiojau galvą. Rašytojos mintimis nuolat norėjosi dalintis, žinoma pabrėžiant ir tai, jog aš pati būtent taip visada ir galvojau! Ir man taip buvo! Ir man taip yra! Pavyzdžiui, dar visai neseniai guodžiausi draugėms, kad užmigdžiusi vaiką nežinau į kurią pusę mestis. Per tas porą valandų norisi ir namus susitvarkyti, ir skalbinius išrūšiuoti, ir valgyti pagaminti, ir knygą paskaityti, ir serialą pažiūrėti, ir apmokėti nežinia kiek savaičių gulintį prekių krepšelį internetinėje parduotuvėje… Bet tas laikas praskrieja kosminiu greičiu ir dalį planų, eilinį kartą, tenka nukelti neapibrėžtam terminui. Vaiva šią būseną labai tiksliai įvardino: ,,Laikas motinystėje mane veda iš proto. Kai jo, laisvo, nėra – siuntu. Kai jo gaunu – nebežinau, ko imtis, nes atrodo, kad per tas tris valandas be vaikų staiga turiu nugyventi visą gyvenimą.” (citata iš 193 psl.) Ar kuri mama gali tai paneigti?
P.S. visą tekstą taip pat galite rasti ir rašytojos tinklaraštyje, pavadinimu – ,,Mamai, kuri neturi laiko ir dėl to pyksta”.
Lietuviais esame mes gimę
Esu įsitikinusi, jog kiekvienas (ir ypač kiekviena) skaitanti(s) šią knygą, kažkuriose eilutėse tikrai suras užrašytas savo mintis. Aš daugiausiai jų radau motinystės, moterystės ir emigracijos skyriuose. Kaip gražiai ir kaip pažįstamai autorė perteikia giminės moterų balsą. Kiek daug girdėtų posakių, rasistinių juokelių ir homofibiškų kalbų girdėta tuose giminės baliuose. Šių tekstų dėka, kaip niekad anksčiau, pajutau stiprų bendrystės jausmą. Su (ne)tobulomomis giminėmis, su emigrantėmis, su Lietuva. Su tais lietuviais, kurių vyresni giminaičiai visada suranda progą įterpti, kad dėl visko vis tiek kaltas Landsbergis. Rašytojos dėka, seniau rodęsi pilki ir nykūs lietuviai, man atsiskleidė, kaip savotiško žavesio ir nepalaužiamo užsispyrimo turinti tauta. Nors mūsų kultūra nėra plačiai paplitusi po visą pasaulį, kaip kokių italų ar graikų, tačiau lietuviai turi kažką unikalaus. Nežinau, kas tai yra ir kaip tai paaiškinti, tačiau savą (nors ir visai svetimą) galime pažinti bet kuriame pasaulio krašte. Galbūt tikrai kažkas išskirtinio yra užkoduota mūsų genuose?
Takoskyra tarp emigrantų ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių
V. Rykštaitės tekstas ,,Emigranto grįžimas į tėvynę” (49 psl) yra tarsi mano gyvenimo aprašymas. Kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys – patirtas ir išgyventas nesuskaičiuojamą galybę kartų. Kalbant atvirai, man netgi truputį gaila, kad šį tekstą parašiau ne aš pati. Paskaitykit, nuoširdžiai rekomenduoju.
Knygoje ne kartą paliesti dvigubos pilietybės, savasties, tapatybės klausimai. Jie itin aktualūs ir jautrūs mišrioms, emigracijoje gyvenančioms šeimoms. Kodėl politika vis dar taip toli nuo realaus žmogaus? Kaip pasverti, kokiais matais išmatuoti, kuri pilietybė bus naudingesnė vaikui gyvenime? Kur yra tikroji tokių vaikų tėvynė ir kur bus jų širdžių namai?

V. Rykštaitė ,,Kaip būti”, ištrauka iš 63 psl
Dar vienas puikus Vaivos tekstas: Lietuva – lyg įsivaizduojama tobula draugė, kuri iš tiesų neegzistuoja (54 psl) pirmiausiai buvo išspausdintas LRT nuomonių skiltyje. Tąkart skaitant šį tekstą, mano mintyse nugulė viena puiki autorės išsakyta frazė: ,,Iki šiol neapsisprendžiu dar vienu klausimu: kas man yra emigracija – dviejų gyvenimų dovana ar prakeiksmas amžinam ilgesiui? Greičiausiai – du viename.”. Didelių aiškinimų čia nereikia. Tai suprasti gali tik ilgus metus emigracijoje gyvenantys žmonės. Kitiems – deja, o galbūt laimei – nelemta to patirti.
Čia dar kartą noriu pacituoti V. Rykštaitę: ,,Mat kiekvieną kartą sugrįžusi suprantu, kad nebegaliu čia iš tiesų sugrįžti, nes tai lyg bridimas į upę, kuri kiekvienąkart vis kita. Lyg brovimasis atgal į įsčias, kur kadaise jaučiausi saugiausia ir laimingiausia; dar nesuvokusi, kad man jose jau seniai per ankšta. <…> Kol pamažu imu suvokti, kad į Lietuvą skubu lyg pas tobulą įsivaizduojamą draugę, sudėtą iš vaikystės ir jaunystės prisiminimų. Pas draugę, kuri iš tiesų neegzistuoja. Turbūt iš tiesų skubu pas save – tą jauną, dar neemigravusią merginą, kokia buvau nepasiekiamoje praeityje. O keisčiausia, kad net ir tai suvokusi žinau: kitąmet neskrisiu atostogų į išsvajotąjį Peru. Skrisiu vėl į Lietuvą. Vėl naiviai tikėdamasi čia rasti tai, ko niekada iš tiesų neturėjau.”
Greičiausiai, tai perskaitę Lietuvoje gyvenantys lietuviai čia tik atsainiai mestels: tai gyvenkit Lietuvoje! Ir tai būtų tik dar vienas įrodymas, kaip toli nuo gyvenimo tarp dviejų valstybių, dviejų pasaulių, jie yra… Lengviausia yra mokyti kitus, kaip reikia gyventi nors pačių gyvenimai – toli gražu ne pavyzdiniai. Knygoje autorė drąsiai tempia tokius pamokslauti mėgstančius veikėjus į dienos šviesą.
Apibendrinančios mintys
Tai vis dėl to, ar radau atsakymus į visus tuos klausimus, kuriuos iškėliau šio teksto pradžioje?
Greičiausiai – ne. Bet ar man pasidarė lengviau? Tikrai taip.
Tiek skaitydama, tiek ir vėliau rašydama savo mintis apie knygą ,,Kaip būti” jaučiuosi tarsi apsilankiusi psichoterapijos seanse. Seniai jau niekam ne paslaptis, jog rašymas – gydo. Visame pasaulyje rengiamos įvairios rašymo terapijos, šia tema išleista aibė saviugdos knygų. Pati skaičiau J. Cameron knygą ,,Kūrėjo kelias”, kurioje teigiama, jog kasdienis rašymas suteikia didžiulės naudos emocinei bei psichinei būklėms, skatina kūrybiškumą bei padeda greičiau pasiekti išsikeltus tikslus. Bet terapija man buvo ne vien dėl to. Skaitydama Vaivos tekstus jaučiausi tarsi dalyvaučiau pokalbyje su drauge, kuri ne tik linkčioja galva, bet tikrai supranta mane. Iš esmės. Kuri neperša savo nuomonės ir nebruka banalių patarimų, tačiau švelniai užveda ant teisingo kelio.
Autorei dažnai pavyksta susitapatinti su savo skaitytoju, o skaitytojui – su autore. Mano kuklia nuomone, tai – kiekvieno rašančiojo siekiamybė.
Knygoje Vaiva dalinasi intymiomis mintimis apie lemiamus pasirinkimus gyvenime. Jų, žinoma, čia nerašysiu, nenoriu išduoti. Tačiau kartais tikrai susidarydavo įspūdis, jog skaitau patį asmeniškiausią ir slapčiausią Rykštaitės dienoraštį.
Ir vis dėl to, kai kam ši knyga gali nepatikti. Greičiausiai, joje nieko artimo sau neras rasistai, atbukę fašistai, homofobai ir kategoriški, į kraštutinumus linkę individai. Tuo tarpu sąmoningi žmonės, suprantantys, jog pasaulis nėra tik balta arba juoda – tikrai ras malonumą šios knygos puslapiuose. Ji aktuali tiems, kam rūpi kokiame pasaulyje gyvens jų vaikai.
Ir dar. Šioje knygoje nėra vieno siužeto, vienos linijos. Ji gyva, kaip ir pats gyvenimas: nuolat vykstantis, nuolat kintantis. Ir kaip taisyklė, dažniausiai – ne pagal kažkieno kito nustatytas taisykles.
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų