Nežinau, kiek laiko praėjus dar legalu viešai kalbėti (rašyti) apie praėjusius metus. Turbūt vėliausiai iki kokio sausio vidurio, nes vėliau jau tikrai niekam neįdomūs nei mūsų praėjusių metų pasiekimai, nei praradimai, nei ateinančių metų tikslai.
Nors šis mano tekstas buvo parašytas besibaigiant 2021-iesiems, tačiau tada taip ir neišdrįsau paspausti mygtuko ,,skelbti”. O ir rašiau jį, veikiau, tik sau pačiai. Tuo metu atrodė, jog pasidalinusi tuo, kas guli širdyje tarsi viešai apsinuoginsiu. Teisybės vardan turiu pasakyti, jog taip vis dar tebemanau, tačiau jaučiu ir tai, jog atėjo laikas tai paleisti.
2021-ieji metai buvo kokie tik nori, bet tik ne lengvi.
Tai metai visam gyvenimui įsirėžę į mano atmintį. Ir tikrai ne dėl to, kad jie būtų buvę kupini nuostabių įspūdžių. Kai žvelgiu atgal, tų ilgų dvylikos mėnesių, rodos, išvis net nebuvo. Viskas tarsi išsitrynė. Liko tik dvi 2021-jų metų datos.
Datos, kurias skiria viso labo tik kiek daugiau nei 50 dienų.
Tik tiek laiko pritrūko, jog du mano mylimi žmonės būtų susitikę.
Galbūt ir naiviai, tačiau giliai viduje tikiu, kad iš tiesų jų sielos ir susitiko. Tik ne čia. Kažkur tarp šių dviejų pasaulių. Tarp amžinybės ir begalybės. Kažkur iš kur visi atėjome ir kur visi iki vieno išeisime.
Noriu tikėti, kad jų sieloms prasilenkiant, ji perdavė jam visą savo gyvenimo išmintį ir meilę. Palinkėjo geriausios kloties ir pažadėjo visą gyvenimą jį globoti ir saugoti iš aukštybių.
Kaip keista, kad bandydama prisiminti, kas vyko pastaraisiais mėnesiais atsimenu tik laukimą ir tikėjimą. Visos mintys ir jausmai sukosi tik apie vienos gyvybės išėjimą ir kitos atėjimą. Laikinumas ir amžinybė – nieko daugiau. Visa kita tapo nebe taip svarbu.
Jau kuris laikas, kaskart, vidury nakties pažadinta savo išlaukto mažojo stebuklo, sulaukiu ir pačių netikėčiausių prisiminimų, siunčiamų man, greičiausiai, iš gilios pasąmonės. Kartais prieš akis iškyla senai matyti vaizdai, kartais pokalbių nuotrupos. Kartais mintys nuneša keliolika metų atgal, nors prisimenu viską taip gerai, lyg tai būtų nutikę dar vakar. Nežinau kodėl, tačiau šiuo metu naktimis mane aplankantys sapnai, mintys ir prisiminai ryškūs, kaip niekada. Nors paklausta, ką veikiau praėjusį mėnesį, vargu ar galėčiau tiksliai įvardyti.
Dvasinis skausmas yra nepalyginamai sunkesnis už fizinį. Tą tikrai žinau. Ir pamiršti jį be galo sunku. Kaip sunku ištrinti ir mylimo žmogaus telefono numerį. Atrodo toks paprastas veiksmas, bet kartu jis reikalauja milžiniškų vidinių pastangų. Bent jau iš manęs. Bandžiau tai padaryti kelis kartus, bet kaskart kažkas vis sulaikydavo. Man, matyt, atrodė, jog ištrinti lygu paleisti. Dalis manęs paleisti negalėjo, o jei nuoširdžiai – ir nenorėjo…
Kaip būtų gerai, jei tais mygtukų paspaudimais būtų galima ištrinti ir kai kuriuos gyvenimo mums pametėtus išbandymus, tiesa?
Vis dėl to, tuo pat metu esu be galo dėkinga 2021-iesiems, visiems dievams, likimui ir visatai už didžiausią man kada nors gyvenime suteiktą dovaną. Dievai mato – tokios meilės dar niekam ir niekad gyvenime nejutau. Ir šis jausmas yra pati didžiausia laimė, motyvacija, varomoji jėga ir pats tikriausias gyvenimo džiaugsmas.
Tai taip ir gyvenu…
Tarsi nuolat dalindama save į dvi dalis.
Su didžiule laime ir neprašytai sugrįžtančiu liūdesiu.
Su šypsena nuo ausies iki ausies ir karts nuo karto nurytomis ašaromis, griaužiančiomis gerklę.
Su meile, rodos, netelpančia krūtinėje ir nerimu, kad visi užspausti jausmai ir neišsakyti žodžiai, tarsi cunamis, bet kuriuo metu, gali išsiveržti.
Su vis iškylančiomis mintimis – kas būtų, jeigu būtų ir su suvokimu, kad taip, kaip buvo jau niekada nebebus.
Nėra lengva. Bet norisi tikėti, kad galbūt kitąmet jau bus lengviau – tiek dvasiškai, tiek fiziškai.
Nuoširdžiai to linkiu ir jums.
gruodis, 2021
Su šilčiausiais linkėjimais
Solveiga
Nėra komentarų