Esu tikra – poezijai reikia pribręsti.
Kažkada mokyklos suole skaityti sudėtingi eilėraščiai, visu savo grožiu, dažniausiai, suskamba tik po daugelio metų. Tuomet jie atrandami tarsi iš naujo, suvokiant tikrąjį jų žodžių gylį, svorį, o ne retai – ir perleidžiant per asmeninę savo patirtį.
Apskritai, manau, kad poezija – jei ji išties gera – gali nunešti labai toli. Visai taip, kaip ir mėgstama muzika ar bet kuri kita meno sritis…
Šį kartą kviečiu jus paskaityti, ko gero, vieną gražiausių man eilėraščių. Neslėpsiu, su metais man jis tampa vis artimesnis ir artimesnis… Matyt, sensu. ☺️
Viliuosi, šiuose A. Baltakio žodžiuose, kažką artimo sau rasite ir jūs.
Ar daug žmogui reikia?
Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.
Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.
Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.
Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai – tik todėl, kad nejaustum žiemos.
Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.
Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.
Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai – paukščiai lekios.
Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių –
Vienintelio kelio. Nereikia kelių…
Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia – nors vieno – bičiulio brangaus.
Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku…
Ir maža, ir daug… Atsakyti sunku…
O tu ar turi mėgstamiausią eilėraštį? Koks jis?
Pasidalink!
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų