Praėjusių metų pabaigoje, rodės, visi skaitė Jeanine Cummins knygą ,,Amerikos purvas”. Mačiau daugybę post’ų, kuriuose puikavosi šios knygos viršelis. Šiek tiek pasidomėjusi, kodėl ji tokia populiari, įtraukiau į savo norimų perskaityti knygų sąrašą. Vis dėl to, mano rankas ji pasiekė tik visiškai neseniai, kai knygos populiarumo pikas, manau, yra kiek nurimęs. Bent jau remiantis mano socialinių tinklų srautu.
Knygos nugarėlėje parašyta, jog ji susilaukė nemažai kritikos ir kontraversiškų nuomonių, o tai, mano manymu, daro knygą tik dar patrauklesne. Nusprendusi per daug į tai nesigilinti (iki kol neperskaitysiu viso kūrinio), išvengiau didelių išankstinių lūkesčių ir/ar nusivylimo. Kaip kad, pavyzdžiui, buvo su knyga ,,Šios akimirkos jėga” .
Glaustai apie ,,Amerikos purvas” siužetą
Bene sudėtingiausia dalis – papasakoti apie ką yra knyga, per daug neatskleidžiant jos siužeto. Jei paprastai – tai pasakojimas apie neteisėtą žmonių, gyvenančių Lotynų Amerikoje, migraciją į Jungtines Amerikos valstijas. Pagrindinė veikėja Lidija kartu su savo šeima gyvena Akapulke, kuris kadaise buvo itin populiarus turistų tarpe. Kodėl tik buvo? Nelegali veikla, narkotikų karteliai, prievartavimai, žudynės ir panašūs siaubingi dalykai ženkliai prisidėjo prie itin suprastėjusios šio miesto reputacijos.
Lidija jau beveik dešimtmetį dirba nuosavame knygyne, yra laimingai ištekėjusi už žurnalisto Sebastiano. Drauge jie augina 8-erių metų sūnų Luką. Jų gyvenimas teka ramia vaga, nepaisant to, jog Sebastianas dirba rizikingą darbą. Jis rašo apie narkotikų kartelius Meksikoje ir žino apie juos išties daug informacijos. Netgi per daug. Kadaise Lidiją itin žavėjęs Sebastiano idealizmas, nepriekaištinga moralė ir sąžinė, dabartinėmis aplinkybėmis kelia jai nerimą. Juk visi žino, kaip susitvarkoma su neparankiais karteliui žmonėmis.
Retai kada į Lidijos knygyną užsukę klientai tampa artimais jos bičiuliais, tačiau Chavjeras – išskirtinės išvaizdos vyriškis, tampa išimtimi. Jis kone kasdien pradeda lankyti Lidiją jos darbo vietoje. Vaišindamiesi kava jie diskutuoja ne tik apie literatūrą, bet leidžiasi ir į gilesnius, artimesnius pokalbius apie gyvenimo prasmę bei mylimus žmones.
Rodos, gyvenimas Akapulke pamažu rimsta, nes naujasis jefe (bosas) daugiausia kovoja tik su kitais narkotikų prekeiviais (nežudo visko iš eilės dėl pramogos, kaip būta iki šiol). Deja, kaip paaiškėja netrukus tai – tik tyla prieš audrą.
Apie migrantų gyvenimą žinodama tik paviršutiniškai, Lidija nė įsivaizduoti negalėjo, jog vieną dieną ji pati tokia taps: nelegalia migrante, bėgančia į nežinią ir bijančia net akimirkai ilgiau užsibūti vienoje vietoje. Ji tampa migrante sulaukiančia kartais smerkiančių, kartais – užjaučiančių žvilgsnių, bet dažniausiai ji tampa visiškai nematoma eilinius gyvenimus gyvenantiems žmonėms. Ji tampa viena tų, nuo kurių žmonės, dažniausiai, ima sukti akis.
Nelegalios kelionės metu, Lidija nuolat kelia klausimus į kuriuos, deja, ji dar nėra pasiruošusi išgirsti atsakymus. Rodos, per akimirką netekusi turėto gyvenimo pati tapo kitu žmogumi. Bėgdama iš tėvynės ji sutiko labai daug skirtingų žmonių, tačiau visus juos vienijo bendras tikslas – išgyventi dar vieną dieną ir pasiekti JAV. Nors visi iš pažiūros buvo draugiški, Lidija žinojo vieną: čia niekuo negalima pasitikėti. Tarp pardavėjų, autobusų vairuotojų, viebučio darbuotojų, gydytojų, visur ir bet kur gali būti žmonių, priklausančių ,,Los Jardineros” karteliui. Nuolatinis persekiojimo jausmas akimirksniu įsiskverbė į kiekvieną jos kūno ląstelę.
Autorės kilmė
Paradoksalu, jog ne pati knyga ,,Amerikos purvas”, o rašytojos kilmė sukėlė didžiausias kalbas. Visas erzelis kilo todėl, kad autorė – baltaodė, o tai Lotynų Amerikos gyventojų sąmonėje – tarsi savaime suprantama, kaip privilegija. Žmonės pradėjo piktinis, neva J. Cummins visiškai nieko nesupranta apie meksikiečių kultūrą, gyvenimo būdą ir juo labiau – migrantų problemas. Dėl to ji neturi teisės apie tai kalbėti (rašyti). Bet argi tai neskamba absurdiškai? Tokiu atveju apie nusikaltimus galėtų rašyti tik juos padarę, apie karus – tik juose dalyvavę ir (laimei) išgyvenę, apie patyčias, prievartą, smurtą – tik juos patyrę žmonės. Remiantis šia logika turėtume labai mažai literatūros kūrinių, filmų bei serialų.
Nepaisant to, čia išryškėja kita problema, kuri greičiausiai ir buvo esminė pasipiktinimo ašis: meksikiečių rašytojai (ar juo labiau patys migrantai, parašę savo išgyvenimus) nesulaukia tokio populiarumo, kaip JAV kūrėjai. Deja, tokia netobula šiandien yra tam tikrų leidyklų politika. Bet ar tai pakankama priežastis užsipulti rašytoją, steigti nepasitenkinimo ja persmelktus judėjimus? Ar nederėtų verčiau džiaugtis, jog apie tokią opią problemą, nors ir literatūriniu (o ne politiniu) kampu, pagaliau išgirdo pasaulis? Kad ir kaip ten bebūtų, ši knyga buvo rašoma kelerius metus vien tam, kad J. Cummins kuo tiksliau išsiaiškintų įvairius migrantų gyvenimo niuansus, ne kartą aplankytų Meksiką ir pabendrautų su vietiniais. Todėl sakyti, jog ji yra šviesmečiais nutolusi nuo tikrosios Meksikos realybės, mano manymu, neteisinga.
Derėtų prisiminti, jog tai pirmiausia – romanas, grožinės literatūros kūrinys, palietęs vieną iš daugelio itin jautrių šiandieninio pasaulio temų. Dėl to nesuprantu žmonių norinčių pritempti jį kone prie publicistikos ar dokumentikos žanro.
Migracija tikrame gyvenime
Kaip minėjau anksčiau, romanas atskleidžia opias nūdienos problemas, tačiau kartu leidžia suvokti, kaip patogiai šiandien gyvename. Be jokių persekiojimų, jokių privalomų mėnesinių mokesčių narkotikų karteliui, jokių bėgimų traukinių stogais, jokių alinančių žygių kalnais ir dykumomis skaičiuojant paskutinius geriamo vandens likučius…
Deja, kitose pasaulio vietose nėra viskas taip paprasta, o žmogaus teisės bei laisvės nėra savaime suprantamas dalykas. Keista, kad tokie galingi žmonės, kaip Donald Trump vietoje to, jog bandytų surasti labiausiai civilizuotus problemų sprendimų būdus abiems pusėms, tik dar labiau gilina ir aštrina problemas. Tarsi JAV gyventys žmonės yra išrinktieji ir neliečiamieji, o visi kiti – … Na, tegul jie visi ir toliau lieka už neįveikiamos sienos. Tačiau ir toje kitoje pusėje gyvena žmonės, norintys tokių pačių, rodos, paprastų kasdienių dalykų: stogo virš galvos, švaraus vandens, maisto ant pietų stalo, galimybės (už)dirbti ir ramiai gyventi saugioje kaimynystėje.
Šioje pusėje irgi yra svajonių. ,,Amerikos purvas”, J. Cummins
Nors ir labai banaliai, tačiau romanas suteikia tikėjimo, jog užsidarius durims, atsiveria langas. Galbūt dėl to, jog gyvendama Norvegijoje pati esu sutikusi ne vieną migrantą. Jų tarpe, žinoma, būta visokių. Kai kurie jaučiasi ir taip jau pakankamai nuskriausti likimo, tad dabar kažkas kitas (dažniausiai juos priglaudusi valstybė) turi suteikti jiems visas sąlygas, kurios atpirktų jų išgyventas ,,kančias”. Tačiau yra ir tokių, kurie čia pradeda mokytis, įgija specialybes, sukuria verslus ir pradeda naujus gyvenimus visiškai svetimame krašte. Teko sutikti ir tokių, kurie savo šalyje nėra buvę jau daugiau nei 20 metų. Ir nors nėra dienos, kad nepagalvotų apie savo tėvynę, deja, jie vis dar nesijaučia galintys ten sugrįžti.
Situacija Lietuvoje
Turiu pripažinti, jog niekada nebūčiau pagalvojusi, jog Lietuvoje kada nors gali nutikti kažkas panašaus į migrantų krizę. Iš kur ir kodėl Lietuvoje turėtų ar jų atsirasti? Neįtikėtina, tačiau šiandien tokia situacija yra reali. Nenoriu pradėti politikuoti ir tikrai nesijaučiu galinti tai daryti. Kad ir kaip ten bebūtų, šioje situacijoje aš matau mažiausiai dvi puses. Galiu suprasti susirūpinusius Lietuvos žmones ir jų baimes dėl pabėgėlių, tačiau man vis tiek pasidaro labai liūdna, kai išgirstu kai kurių vietinių pasisakymus. Lietuviai pabėgėlius nusiteikę pulti šakėmis (tikra šia žodžiu prasme), apstatyti nepermatomomis barikadomis, galiausiai, nebeleisti rudenį vaikų į tas mokyklas, kuriose dabar įrengtos jų stovyklos. Ne paslaptis, jog dauguma atėjūnų net neketina čia pasilikti. Dauguma jų apie tokią Lietuvą net nežinojo. Dauguma jų tiesiog tapo patogiu neprognozuojamo diktatoriaus įrankiu. Daugumai buvo pažadėta, jog pagaliau jie turės galimybę patekti į Europą, į išsvajotą Vokietiją ar Prancūziją, kur galės kabintis į naują gyvenimą. Dauguma jų, patikėję savo svajonės realizavimu, sumokėjo nemažus pinigus ir leidosi į šią nelegalią kelionę. Lietuva turėjo būti tik tarpinė jų stotelė.
Manau, kad ,,Amerikos purvą” perskaičiau pačiu laiku. Šios knygos dėka bent dalimi galiu suprasti tuos žmones. Jie taip pat yra kažkieno vaikai, kažkieno tėvai, broliai ar sesės, turintys svajonių ar tiesiog, kaip ir mes visi, norintys gyventi geriau. Tų žmonių tarpe yra pačių įvairiausių istorijų, pačių netikėčiausių likimų. Nemanau, jog jie turėjo gerus gyvenimus savo šalyse prieš pasiryždami tokiai ,kelionei”.
Ši situacija, tikiu, bus greitai suvaldyta, viskas eis, praeis ir pasimirš. Deja, yra dalykų, kurie taip greitai neišsispręs. Liūdna, tačiau kai kurių lietuvių tarpe įsišaknijęs rasizmas, etikečių klijavimas, mąstymo tamsumas ir ribotumas taip greitai dar tikrai niekur nedings. Nežinia, kiek dar laiko prireiks, kad tai pasikeistų…
Pabaigai
Turiu prisipažinti, jog kartais storos knygos mane šiek tiek baugina. Rodos, jog gali būti sunku jas įveikti, siužetas gali būti per daug ištemptas, per sudėtingų pavadinimų ar painių giminystės ryšių. Laimei, su ,,Amerikos purvu” taip nebuvo. Pamažu pradėjusi skaityti šią knygą įgijau tikrą pagreitį. Pasileidau puslapiais, kaip tas greitasis traukinys bėgiais. Romanas skaitėsi labai lengvai, nebuvo jokių sudėtingų sakinio konstrukcijų, nesuprantamų terminų ar neįminamų prasmių.
Beje, teko girdėti, jog daugeliui užkliuvo autorės rašymo ,,lygis”. Neva jis nepakankamai aukštas, o kai kurios aprašomos situacijos visiškai neįtikimos. Man tai visiškai neužkliuvo. Ir tiesą sakant mielai skaityčiau antrąją knygos dalį, jei ji pasirodytų.
Kadangi knyga susilaukė didžiulio populiarumo, jau yra žinoma, kad dienos šviesą išvys ir šio romano ekrananizacija. Džiugu, kad dar daugiau žmonių turės galimybę susipažinti su šiuo pasakojimu.
Ir dar šis tas
Žiūrėdama panašaus pobūdžio filmus ar serialus, esu pastebėjusi, jog neretai didieji narkotikų baronai yra tarsi sudievinami. Pasakojamos ne eilinės jų gyvenimo istorijos, kaip jie, dažniausiai, atsitiktinai įsivelia į visą šią peklą to visai nenorėdami. Galiausiai, aptekę nelegaliai sukrautais turtais, galia ir įvairiais autoritetingais ryšiais, jie kažkaip sugeba įtikinti (apkvailinti) žmones, kad iš tiesų jie nėra tokie jau blogi, kad giliai viduje jie mylintys vyrai ir rūpestingi tėvai. Kaip Chavjeras. Tiesiog tokios aplinkybės, toks gyvenimas… Kitu atveju, jie galėtų būti visai kitais žmonėmis. O žmonių terorizavinimai, reketai, prievartavimai, įsakymai žudyti – [negailestinga] jų kasdienybė. Kad ir kaip ten bebūtų, tokiose vietose bosais juk netampama atsitiktinai.
Man keista, kodėl viešumoje vis dar taip mažai kalbama apie tai, kaip gyvena tos šeimos, ištisos jų giminės, kurias pasiekia žiaurūs karteliai. Kaip visgi tiems žmonėms pavyksta gyventi nuolatinėje baimėje, netekus artimųjų, netekus darbų, netekus laisvės? Greičiausiai, jie geriau nei kas kitas žino, jog jei kam nors pasiskųs ar bent prasitars – turės brangiai (visomis prasmėmis) už tai sumokėti.
J. Cummins knygoje ,,Amerikos purvas” stengėsi paliesti būtent tą kitą, mažiau matomą, paprastų žmonių, pusę. Mano manymu, jai visai puikiai pavyko tai padaryti. Rekomenduoju paskaityti, jei to dar nepadarėte.
Kokia jūsų nuomonė apie šį romaną?
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų