Per televiziją pamačiusi anonsą, jog jau tuoj tuoj kino teatruose pasirodys filmas „Nuodas“, galvoje staiga ėmė dūgzti mintys: kurgi man girdėtas šis pavadinima? Ir eureka! Patikrinusi knygų lentynas namuose, radau net dvi Ilonos Madelainės knygas „Nuodas“ ir „Viesulas“. O kadangi nepamenu atvejo, kuomet filmas man būtų patikęs labiau už knygą, nusprendžiu, jog protingiausia būtų suskubti ir pradėti būtent nuo knygos.
Kadangi šios autorės knygos mane susirado pačios (pasirodo, taip kartais nutinka ne tik aukštam ir gražiam 😊 ) nelabai ką iki šiol ir žinojau nei apie knygas, nei apie pačią rašytoją. Viskas, ką girdėjau apie „Nuodą“ buvo tai, kad šiame romane nemažai sekso scenų ir, kad jas (o dievai!) parašė lietuvė. Suprask – akibrokštas mūsų „šventajai Marijos žemelei“. Taigi, specialiai neskaičiau jokių knygos recenzijų ir komentarų, ir jau tą patį vakarą, vos tik užmigdžiusi sūnų ėmiausi pirmųjų knygos puslapių.
Deja, kaip greitai paaiškėjo, didelis minusas buvo tai, jog prieš pradedant skaityti jau buvau pamačiusi filmo trailer’į. Tad norom nenorom pagrindinių „Nuodas“ veikėjų atvaizdai siejosi su aktoriais – Jurgita Jurkute bei Vytautu Rumšu jaunesniuoju. Vėliau tai šiek tiek kišo koją, nes, mano subjektyvia nuomone, Elzės ir Nojaus veikėjai rodėsi kiek kitokie nei minėtieji aktoriai. Bet kadangi filmo dar nemačiau, kas žino, galbūt jie išpildys personažus geriau nei galėjau įsivaizduoti.
Apie kokius gi nuodus čia kalbama?
Per daug nesileidžiant į siužeto detales, emigrantė Elzė grįžta vasarai į Lietuvą ir jau patį pirmąjį vakarą susitikusi su geriausiomis savo draugėmis nusprendžia visomis prasmėmis pasileisti plaukus. „Pasinaudot ir palikt!“ – krykštavo draugės, beįsitraukiančios į naktinio Vilniaus sūkurį. Tačiau, kaip ir dažniausiai būna gyvenime, žmogus planuoja, o kažkas iš tų juokų tik gardžiai pasijuokia. Elzės planai pagaliau skirti laiko tik sau ir atgaivinti seniai pamirštą pašaukimą akimirksniu pasikeičia ir iš tiesios automagistralės netikėtai virsta duobėtu, lietuvišku žvirkeliu.
Stipriosios romano pusės
Privalau pagirti autorės rašymo stilių, kalbos laisvumą, personažų artumą bei tam tikrų situacijų atpažįstatumą. Tik nežinau, kaip kuo tiksliau apibūdinti žodį relatable. Nes skaitant šį romaną buvo momentų, kuriuos aš tikrai relatinau. Šiek tiek emigracijos prieskonių, šiek tiek savęs paieškų ir tikrai nemažai išsireiškimų, kuriuos ir mes naudojame draugių rate. Kad ir pavyzdžiui tokia frazė, kaip: „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus…“. Juk visi puikiai suprantame, kokią potekstę turi ši eilutė sąmokslingose draugių akyse.
Man taip pat labai labai patiko Angelė ir jos dzūkiška tarmė. Taip ilgu man tos tarmiškos senolių šnektos ir to tikro, tradicinio, gilaus lietuviško kaimo net ir su kokia nors užknisančia teta Regina ar nuolat vadovaujančia teta Aldona. Taip gera buvo skaityti tas jaukias scenas. Labai džiugu dėl tokio autorės sprendimo.
„ – Tai trukdzykit, kiek jūs norit, nepritrukdzycit labai. Ale kitųroz pakvieskit ir mani, – mes nustebusios susižvalgome. – Da iš pradzių visai gražai giedojot. Cik jau paskui in pievas, kap buvau jūs metų, pas mani vaikai jau paaugyci buvo ir visciek ir pagiedoc mėgėja buvau, ir pašokc. Dar va merginos jau kokio amžiaus ir tai kap piemenkos. Ale gal ir gerai, kiba kur nespėsit su tais vaikais? Nėr ce ko skubycis. Durnavokit sau, kolei galit.“ (ištrauka iš knygos, 66 psl.)
Vis tik, nors romane didelio gylio ar gyvenimo prasmės lyg ir neapčiuopiau, čia buvo paliestos tokios temos, kaip emocinė sveikata bei toksiški santykiai – lydimi nuolatinio šantažo, narcizismo, baimės ir manipuliacijų.
Tai, kas manęs iki galo neįtikino
Tokių dalykų, tiesą sakant, ženkliai mažiau. Didžiausias minusas, vis tik, buvo tas, kad tam tikromis akimirkomis šį romaną (ne)sąmoningai lyginau su E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Galbūt dėl to, jog ne tiek ir daug dar man teko skaityti tokio žanro romanų. Čia, kaip ir ten, pagrindinis veikėjas – rimtas, uždaras vyras su tam tikromis traumomis ir dideliu gyvenimo bagažu ir ne tokia tvirta, gal kiek naivoka mergina, kurią apakina vyro galia bei grožis. Abu veikėjai tarsi apsėsti vienas kito, abu nori būti kartu, tačiau abu patys sau nuolat kiša pagalius į ratus. Tiesa, „Nuode“ erotinių scenų nebuvo tiek daug, kiek atspalviuose ir jos tikrai nebuvo dominuojanti knygos dalis. Greičiau tik geras, subtilus prieskonis.
Tiesa, buvo ir kitų smulkių detalių, kurios man atrodė kiek mažiau įtikinamos. Na pavyzdžiui: ar suaugęs vyras, laukdamas besiruošiančios moters, ranka švelniai glosto ant lovos patiestą suknelę? Ar tikrai šiuolaikiniai vyrai taip daro? Taip pat šiek tiek erzino dažnai pasikartojantys tie patys žodžiai ar frazės, pavyzdžiui: „mano nuodas“, „kaip tikri suokalbininkai“ ir kt.
Jei patys personažai man buvo tikrai įtikinami, tai apie dialogus, deja, negalėčiau pasakyti to paties. Kartais jie atrodė per daug paviršutiniški ar tiesiog netikroviški.
Ar rekomenduočiau skaityti šią knygą?
Jei reikia – moku skaityti tikrai greitai, ypač, kai spaudžia kokie nors terminai. Tačiau romanus kategoriškai atsisakau skaityti greitai. Priešingai. Mėgstu juos skaityti lėtai, po truputį įsileisti veikėjus ir prisijaukinti jų gyvenimus. Tačiau I. Madelainė sugebėjo padaryti taip, kad sakiniai tiesiog tirpte tirpo vienas po kito ir visus 479 puslapius įveikiau vos trimis prisėdimais.
O ar rekomenduočiau skaityti šią knygą? Žinoma! Ji kuo puikiausiai atstovauja savo žanrui. Trumpai tariant, čia galima rasti beveik visko: romantikos, erotikos, pykčių, pavydo, draugystės, gero humoro ir, svarbiausia, lengvumo skaitant. Greitai įtraukianti ir tikrai ne nuobodi. Kaip jau minėjau, ši knyga greičiausiai neprivers susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir nepaliks daug erdvės interpretacijoms, tačiau gaivumo kasdienybei tikrai suteiks.
O dabar man jau tikrai smalsu pamatyti ir patį filmą.
P.S. Baigiau skaityti ir antrąjį autorės romaną „Viesulas“. Bet apie jį – kitą kartą. 🙂
O jūs – ar skaitėte kurį nors iš šių autorės romanų?
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų