Šis mano tekstas gimė visai neplanuotai, nes buvo įkvėptas paprasto atsitiktinumo. Prieš porą dienų, naršydama savo notes telefone aptikau įrašą, kurį buvau rašiusi dar 2022 metų spalio mėnesį, visai prieš pat pirmąjį sūnaus gimtadienį. Užmetu akį į seniai pamirštą savo tekstą ir akimirksniu intensyvus mano scroll’inimas prilėtėjo. Pamirštu, ko ieškojau tuose užrašuose, nes akims lakstant tarp eilučių, vienas po kito sugrįžo prisiminimai. Prisimenu, kaip jaučiausi tada, kai rinkau tuos žodžius, kuriais taip ir neišdrįsau pasidalinti.
Buvau naujai iškepta mama. Būtent taip ir pavadinau visą tekstą: ,,Naujai iškeptos mamos patirtis”. Mano vidinis kritikas, pamenu, tuomet šėlo: ,,Ką gi tu gali papasakoti apie motinystę? Kiekgi tu laiko jau čia esi mama? Metus? VOV. Kai paauginsi vaiką (o dar geriau du arba tris) bent dešimt, penkiolika metų – va tada gal ir galėsi kažką sakyti, o dabar…”. Tiesa, dėl tokių ir panašių minčių ne vienas mano tekstas taip ir tebeguli juodraščiuose. Nors praėjus kuriam laikui, stuburas šiek tiek ir sutvirtėjo, tačiau didžiulis nepasitikėjimas vis tiek nuolat tarsi alsuoja į nugarą.
Tame tekste dalinausi, kaip jaučiuosi prabėgus vieneriems metams savo naujajame – mamos vaidmenyje. Puikiai atsimenu vieną vakarą, kuomet su mama ir sese kalbėjomės apie gyvenimą, dalinomės savo patirtimis ir nuogąstavimais. Kažkuri jų tada pasakė, kad aš atrodau kažkokia pasikeitusi. Lyg ir tokia pati, tačiau kažkas tarsi pasikeitė mano akyse, žvilgsnyje. Nuo gimdymo buvo praėję nepilnai du mėnesiai. Ne veltui sakoma, jog gimdydama moteris, gimsta iš naujo ir pati.
Tada dažnai mane aplankydavo mintys apie motinystę, kokia skirtinga ji gali būti ir kodėl taip yra. Rašiau, kad vienoms – tapti mamomis paprasta, kaip du kart du. Tarsi jokio stebuklo tame išvis nebūtų. Juk tai pats natūraliausias dalykas pasaulyje.
Kitoms šis kelias būna gerokai sunkesnis. Didžiuliai iššūkiai jas pasitinka dar prieš viskam prasidedant.
Tuo tarpu dar kitos – mamomis taip, deja, ir netampa. Net ir turėdamos vaikų. Tada rašiau, kad moteris netampa mama automatiškai, vien tik dėl to, kad pagimdo. Kad ir kaip grubiai ar negražiai tai skambėtų. Maniau ir tebemanau, kad tapti ir būti mama yra gerokai, gerokai daugiau.
Ir vis tik. Dabar, kai žvelgiu atgal, tie pirmieji metai motinystėje man labiausiai buvo apie virsmą. Apie savo galimybių suvokimą. Apie bandymą balansuoti tarp buvusios ir naujos, dar nepažintos, savęs.
Esu be galo dėkinga likimui, jog motinystės pradžia man išties nebuvo labai sunki. Jei atvirai, tikrai maniau, kad bus daug sunkiau. Iš šiandienos perspektyvos matau, jog tvarkėmės tikrai visai neblogai. Tačiau, kiek neužtikrintumo, kiek baimių ir abejonių tada tekdavo įveikti kasdien, gali suprasti tik pirmakartės mamos.
Skaitau tą savo tekstą ir prieš akis iškyla vaizdas, kurio greičiausiai niekada nepamiršiu. Vėsus, ankstyvas lapkričio rytas. Atsisveikinusi su vyru per langą stebiu, kaip saulės spinduliai pamažu bando sušildyti iš po nakties šerkšnu aptrauktą žolę. Pirmą kartą gyvenime lieku viena namuose su kūdikiu. Pamenu atsargiai, dar ne visai įgudusiomis rankomis, glaudžiu sūnų prie savęs ir galvoju, kaip šis mažas, tobulas, neišmatuojamos meilės ryšulėlis atsirado mano glėbyje? Įkvepiu jo ir suprantu, kad esu visiškai, absoliučiai, neginčijamai nuo jo priklausoma. Kuo aiškiausiai žinau, kad niekam niekada nejaučiau tokios meilės, kokią jaučiu savo sūnui. Tą akimirką supratau, kad viskas nuo dabar jau tikrai bus kitaip. Galvoje sukosi daug klausimų, buvo daug nežinios, tačiau kartu aplankė ir ta vidinė ramybė apie kurią taip mistiškai ir daug kalbama. Ir mano gyvenime viskas tikrai tapo šviesiau. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų. Tada negalėjau nė įsivaizduoti, kiek šis mažas žmogus suteiks man jėgų, motyvacijos, įkvėpimo ir noro būti tiesiog – geresniu žmogumi. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad motinystė man bus geriausia, kas tik galėjo gyvenime atsitikti.
Ir tikrai, kaip kažkada garsiajame savo interviu sakė Šarūnas Jasikevičius – nieko didingesnio už vaiko gimimą gyvenime nėra.
P.S. Pamenu, kaip kažkada sakiau, jog savo tinklaraštyje niekada nerašysiu apie du dalykus: maistą ir motinystę. Gyvenimas tikrai turi gerą humora jausmą, tiesa? 🙂
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų