Prisipažinsiu, mano santykiai su blog’ų rašymu ne patys geriausi. Pirmą kartą pamėginau rašyti būdama gal kokių 15 metų. Tiesa, ką aš ten rašiau nelabai prisimenu, tačiau profilio nuotrauką prisimenu, kuo puikiausiai. Matyt, tuo metu tai buvo svarbiau… Ką gi. Vėliau mėginau rašyti studijuojant, mat vieno semestro metu tai buvo privaloma, tad neturėjau kitos išeities. Tiesą sakant, netgi slapta maniau, jog tai bus puiki paskata ar atspirties taškas mano tolimesniems rašymams. Deja, su lyg semestro pabaiga išgaravo ir visa motyvacija rašyti. Vis dėl to, neilgam. Po kurio laiko (gal gero pusmečio) noras dalintis savo mintimis bei išgyvenimais ir vėl sustiprėjo. Taip atsirado ši paskyra wordpress’e. Įrašus talpinau gal net kokias dvi savaites ( 😄 ), tačiau jų neviešinau. Pabijojau. Ko?
Ir pati nežinau. Žodžiu, tokia įvykiu seka viskas tęsėsi iki pastarųjų dienų.
Praėjo net (o gal „tik”) metai, kai palikau darbą redakcijoje. Maniau, kad straipsnių rašymo „atsikandau” su kaupu ir artimiausią dešimtmetį nenorėsiu apie tai net pagalvoti. Galbūt dėl to, nes straipsniai ten turėjo būti tokie, kokių nori vyr. redaktorė, t.y. kuo daugiau ir kuo greičiau. Kokybė, faktų tikrinimas, nuomonių įvairumas.. Hhemmm…Ne taip ir svarbu. Tiesa, kolegėms tekdavo įdomesnių straipsnių sukurpti, tačiau jų kalbinami ekspertai ar žvaigždės beveik visuomet tie patys. Kaip ir straipsnių temos.
Kitas dalykas, sumažinęs mano norą rašyti – kalbos redaktorės, kurios taisydavo ne tik gramatines klaidas, skyrybą (kas išties gerai, nes su ja man buvo, yra ir bus sunku) ar sakinio struktūrą, bet ir mano pačios mintis. Kartais jos netgi geriau žinodavo, ką iš tiesų norėjo pasakyti mano kalbinti žmonės ir be didelio vargo ištaisydavo jų žodžius taip, kaip joms pačioms labiau norėdavosi.
Vienaip ar kitaip, nuolat jaučiama įtampa ir stresas privedė prie išsekimo. Visomis prasmėmis. Reikėjo padaryti pertrauką. Ir pasirodo, kad geriausi dalykai tikrai nutinka netikėtai. Visiškai nelauktai, pro krūvą reikalų ir rūpesčių, meilė paklydėlė, mane surado ir suvystė, kaip šlapią vilną… Dabar esu įsitikinusi, jog ji tikrai ateina tik tuomet, kai mažiausiai jos lauki.
Tai apie ką, vis dėl to, aš rašysiu? Nežinau. Žinau tik tiek, kad nenoriu postringauti apie gyvenimo tiesas, tačiau ir dviračio išradinėti neketinu. Tai nebus vien tik kelionių, maisto, filmų ar knygų recenzijų blog’as. Greičiausiai tai bus tiesiog virtualus dienoraštis, kurį rašysiu tikrai ne kasdien. ☺️ Kadangi gyvenu sąlyginai toli nuo savo draugų ir ilgi pokalbiai su jais visais yra prabanga, savo išgyvenamomis nuotaikomis bei patyrimais mėginsiu pasidalinti čia.
Galbūt trečias kartas nemeluos. ☺️
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų