Jo didenybė – PREIKESTOLEN

Preikestolen

Ne paslaptis, jog geriausi dalykai nutinka netikėtai, neplanuotai – tada, kai tu mažiausiai tikiesi. Taip nutiko ir su kelione į Stavangerio apylinkes su Preikestolen priešakyje.  Taip paprastai, be jokių didelių planavimų leidomės į savaitgalinį nuotykį.

Visų pirma, turiu pasakyti, jog numatyto Preikestolen link keliavome ilgiau nei planavome. To priežastis paprasta – pakeliui nuolat stojome vaizdingose vietose.  Keletas jų:

DSC_0054

DSC_0062

DSC_0050

DSC_0082

DSC_0161
DSC_0174

Per daug neišsiplečiant, aplankę Stavangerį bei kitas mums įdomesnes vietas, patraukėme į savo viešnagės vietą. Pasirinkome „Wathne” stovyklavietę, esančią apie 20 km nuo Preikestolen.  Jaukūs laikini namai lūkesčius pateisino ir nuotaikos tikrai nesugadino.

DSC_0330
DSC_0339
DSC_0360
DSC_0391
DSC_0108

Na, o dabar apie tai, ko mes čia ir atvažiavome.

Žinau, kad sausi faktai nelabai žadina smalsumą, tačiau manau, kad prieš lipant į Preikestolen reikėtų žinoti bent štai ką: pats Preikestolen (liet. Sakyklos uola) yra 604 m. aukštyje, kas neatrodo labai daug, tačiau tam, kad jį pasiektum reikia nužingsniuoti apie 4 km į vieną pusę ir tai turėtų trukti apie 2 valandas (į vieną pusę). Mano naudojama programėlė ,,Runkeeper“ parodė, jog aukštyn trasą įveikėme per 1,40 val., o nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki finišo nuėjome 4,23 km. Stabtelėjome vos  tik porą kartų – atsigerti, nusimesti porą sluoksnių drabužių ir žinoma, įsiamžinti.

Preikestolen

Ėjimas viršūnės link 



Jei reikėtų įvardyti patį žygiavimą kuo paprasčiau, pasakyčiau – tūkstančiai laiptelių aukštyn, žemyn; vos truputėlis tiesiosios ir vėl akmenimis nutiestais takais ir takeliais aukštyn, žemyn. Asmeniškai mums pats ėjimas nepasirodė labai jau sudėtingas ir reikalaujantis daug fizinių jėgų, tačiau taip pasirodė greičiausiai dėl to, jog gyvename pakankamai aktyvų gyvenimą. Vis dėl to, buvo keletas vietų kuomet ir mums jau norėjosi stabtelėti ir bent truputį atsikvėpti.

DSC_0117

Besikeičiantis oras



Kalbant apie orą lipant į kalnus svarbu žinoti tik vieną dalyką – turi būti pasiruošęs viskam. Ir sąlygas čia diktuoja patys kalnai, o ne meteorologų tinklalapiai. To pasekoje, per 2 valandas oras spėjo pasikeisti kelissyk. Į pradžios tašką atvažiavome dar lydimi saulės, tačiau tik žengiant pirmuosius žingsnius Preikestolen uolos link, jau buvome pakrikštyti švelnaus lietaus. Tad tokie orai sekė ir viso žygio metu – tai nusirengiam iki trumpų rankovių tai vėl užsisegame striukes iki nosies ir užsimaukšliname kapišonus. Pasiekę viršūnę, spėjome pasimėgauti kava dar šildomi saulutės, tačiau tai truko ne ilgai. Vėjas įsismarkavo ir pavienius lietaus lašus keitė pakankamai stiprus lietus. Vis tik, mums labai pasisekė, jog oras buvo būtent toks, nes yra tekę girdėti istorijų, kai dėl smarkaus lietaus bei rūko  keliautojams beveik nebuvo matyti nei kelio, nei pačio Preikestolen.

preikestolen

Preikestolen

Apranga ir avalynė

Atsižvelgiant į aukščiau minėtus dalykus, rengtis reikėtų taip pat atitinkamai. Mano asmeninis patarimas – rengtis keliais sluoksniais, kad būtų lengviau rasti sau tinkamą temperatūrą. Būtina pasirūpinti lietpalčiu (ar bent jau tais vienkartiniais, skaidriais maišais) ir tikrai patogiais, neslidžiais batais. Šiam reikalui aš pirkau specialius hiking batus, skirtus būtent kalnams. Man jie pasiteisino 100% !  Su tokiais ne tik į kalnus, bet visur norisi eiti. Žinoma, buvo ir tokių, kurie ėjo vilkėdami džinsais ir lengvais, kasdieniais kedukais. Tai, žinoma, kiekvieno ėjiko pasirinkimas. Tačiau, kai prieš akis pamatai tai slystantį, tai krentantį ant akmenų žmogų, supranti, kad jo vietoj būti tikrai nenorėtum. Tad, kaip sakoma ‘‘SAFETY FIRST“!

DSC_0122

DSC_0432-001

Sutikti žmonės

Tikėtis, jog žygiuojant vienu iš populiariausių ir lankomiausių Norvegijos maršrutų, žmonių bus vos keletą – naivu. Mūsų atveju buvo taip, kad tam tikrose atkarpose susidarydavo netgi mini „kamščiai“. Eismas tuo pačiu taku vyksta abejomis kryptimis, vieni dar tik eina link Preikestolen, o kiti jau grįžta. Taigi prasilenkti kartais tapdavo kiek sudėtinga. Nepaisant to, buvo galima sutikti pačių įvairiausių žygeivių. Stebino tai, jog į kalną traukė net ir patys mažiausi keliautojai, patogiai įsitaisę petnešose, pritvirtintose tėčiams ant nugarų, o kiek didesni jau ir patys lipo. Žinoma, netrūko ir gerokai, gerokai vyresnių. 🙂

DSC_0465-001

Tiesa, žygio pradžioje susidūrėme su įdomia asmenybe – azijetiškų bruožų gide, pasipuošusia didžiule žiemine kepure, vaizduojančia briedžio ragus. Viskas būtų, kaip ir gerai jei ne muzika, kurios ji klausė  ne per ausines, deja, o taip, kad girdėtų visi. Tikrai mažiausiai norėjau klausytis kultinio „Titaniko“ garso takelio lipant į kalną. Tokiose vietose norisi pabūti su savo mintimis, išgirsti kaip šniokščia kalnų šaltinis bei visa kita supanti gamta. Taigi, padidinome savo tempą, kiek tik leido aplinkybės ir šovėme į priekį, kol visiškai nebegirdėjome „Titaniko” garsų. 🙂

Be to, sutikome ir bėgikų! Mes čia stoviniuojame ir didelėmis akimis žiūrime, kur toliau statyti koją, kaip nepaslysti, o pro mus lyg niekur nieko,  tarsi su vėjeliu praskrieja bėgikas. Po kiek laiko dar vienas, ir dar…  Kas gi jie per žmonės? 🙂

Ir štai pagaliau, jos didenybė – Preikestolen uola. Atsitokėję nuo stulbinančio gamtos grožio, įsitaisėme čia pat atsigerti kavos, pasimėgauti akimirka, pasigėrėti nuostabiais fjordų vaizdais.

DSC_0166

Preikestolen

DSC_0138

Preikestolen

Preikestolen

DSC_0175

Be viso to, taip visiškai netikėtai, neplanuotai, tačiau labai simboliškai paminėjome dieną, kai lygiai prieš 3 metus, tose pačiose Stavangerio apylinkėse, pirmą kartą susitiko mūsų žvilgsniai, susitikome mes 🙂

Niekada negali žinoti, kaip gi pasisuks gyvenimas, tiesa? 🙂

Preikestolen

Love is the air!

Su šilčiausiais linkėjimais,

Solveiga

You might also like

Nėra komentarų

Rašyti komentarą