Kuo būsi užaugęs? Arba palinkėjimas Naujiesiems metams

Kuo būsi, kai užaugsi?

Mažais žingsneliais žengiant į suaugusiųjų pasaulį toks paprastas klausimas staiga virsta nepakeliama dilema. Netikėtai klausiantieji pasikeičia, susidomėjimo pilna šypsena išnyksta, palikdama tik įtarius žvilgsnius, raginančius, kuo greičiau rasti teisingą atsakymą.

Turi būti kažkuo – gydytoju, dainininku, mechaniku, architektu, kirpėju, virėju… Šiam pasirinkimui turime net 15-16 metelių, nes jau 10 klasės pabaigoje reikia pasirinkti profilį – tikslieji mokslai ar humanitariniai. Visai tai tam, kad vos po 2 metų galėtum laikyti neva tai „svarbiausius gyvenime” egzaminus. Tačiau kaip sužinoti, ką rinktis? Kaip neapsigauti? Geografija ar istorija? O kas jei patinka abu dalykai? Arba priešingai – nė vieno iš jų negalime pakęsti? Dar dvejus metus kalame dalykus, kurie bus be galo reikalingi ateityje, universitete, o ir šiaip „jei nežinosi algoritmų – prapulsi gyvenime”,- sakydavo matematikos mokytoja. 🙂 Baimės pilnomis akimis išlaikome egzaminus ir, o kaipgi kitaip – stojame mokytis į aukštąją! Juk negali būti taip, kad po vidurinės iškart nestotum mokytis! Nes nu, o tai, ką žmonės pasakys?!  Ir stojam. Į velniai žino kur. Renkamės tokias specialybes, kurių pavadinimus tariant galima nusilaužti liežuvį, o kartais, kad suprastume iš kurios čia parapijos, prireikia ir visagalės google pagalbos. Lyg to būtų maža, studijų realybė gerokai prasilenkia nuo to, ką įsivaizdavome. Tuomet, it šaltas dušas, aplanko suvokimas, jog ateinančius metus teks kovoti su nesuprantamomis sąvokomis bei nuobodžiomis teorijomis, galiausiai, kad vėl teks kovoti su savimi. Juk nemesi mokslų, vos tik pradėjus ar įpusėjus studijų (nesvarbu, jog sėdi ne savo rogėse), nes… O TAI KĄ ŽMONĖS PASAKYS?! Taip niekas nedaro! Neguodžia ir tai, jog net ir gavus diplomą apima dar didesnė neviltis bei ramybės neduodantis klausimas, įkyriai stuksenantis viduje – o kas dabar??

Prisipažinsiu, nuolat su tuo susiduriu. Man jau 24-eri, tačiau aš, kaip ir toje 10 klasėje, vis dar nežinau, ko noriu. Nors esu pakankamai jauna ir  man dar viskas prieš akis, tačiau.. Juk visi turime tokių bičiulių, kurie dar darželyje žinojo, kuo bus, kai užaugs. Ir jie užaugo. Pasidabinę piktdžiugiška šypsena, jie žiūri  į tokius neapsisprendėlius, kaip aš ir tarsi netyčia, bet itin akivaizdžiai ima lyginti su savimi. Tuomet pasijunti tarsi spaudžiamas į kampą. Į galvą pradeda lįsti mintys, jog tikrai jau kaip ir laikas būtų rasti kažkokį tai savo kelią, nes kiti bendraamžiai jau tuokiasi, gimdo vaikus, ima paskolas ir perka butus, kuria verslus. Tuo tarpu aš, galbūt ir tu, vis dar svarstome juodą ar baltą…o gal visai verta pabandyti indigo? Man jau labai ilgą laiką vienas klausimas neduoda ramybės. Kodėl nuo pat mažens mano galvoje užsifiksavusi mintis, jog žmogus gali būti puikus tik vienoje srityje. Nes, kas tinka viskam – netinka niekam. Tačiau kodėl negalima būti truputį menininku ir truputį inžinieriumi? Dainuojančiu chirurgu arba profesionaliai šokančiu batsiuviu? Truputį tapyti, truputį skaičiuoti ir truputį fotografuoti? Kartais braižyti, o kartais konstruoti dalykus, kurie kada nors nustebins visą pasaulį? Kodėl vos tik pradėjus sportuoti iš kažkur pasklinda atgarsiai „oi, atsirado sportininkas, jam tiktai varžtus servise sukioti”. Aplinkiniai kaipmat skuba klijuoti etiketes. Jei jau mėginame žaisti krepšinį, fechtuotis ar pradedame lankyti dainavimo pamokas – jie akimirksniu reikalauja profesionalumo bei tobulumo. Ieškodami savęs, dažnai būname palaikomi nerimtais bastūnais, nerandančiais savo vietos po saule. Tačiau ar sėdėti nekenčiamame darbe nuo 8 iki 17 val. (o kartais ir ilgiau) yra savo vietos radimas? Nemanau. Kažkaip keistai čia viskas išeina. Tie aplinkiniai, kurie stato mus į tam tikrus rėmus, patys juose tūno.

Taip jau sutapo, jog rašau šį tekstą seniesiems metams skaičiuojant paskutines dienas. Tokia proga derėtų kažką palinkėti. Tačiau šįsyk visiškai nenoriu linkėti užsibrėžti didelių siekių ar dar didesnių tikslų, kurie greičiausiai bus pamiršti jau kovo pradžioje.
Tiesiog pasiūlysiu paklausti savęs, ko iš tiesų nori (nesvarbu – iš gyvenimo, antrosios pusės, draugų, viršininko..). Na, o jei vis dėl to tu, kaip ir aš, vis dar nežinai, tuomet nuoširdžiai paklausk savęs, ko tikrai nenori. Kas atima daugiausiai tavo energijos ir kas trukdo tau būti iki galo laimingam? Jau žinai? Tuomet pagalvok, ką gali pakeisti, jog viso to tavo gyvenime liktų, kiek įmanoma mažiau. O pakeisti gali išties daug. Tik duok kažkam pradžią ir tai būtinai įvyks!

Garantuoju. 🙂

• Kimani Arthur – pasaulio Gineso rekordininkas, kaip seniausias žmogus pradėjęs lankyti pagrindinę mokyklą. Į pirmą klasę jis pradėjo eiti būdamas 84-erių.
• Bertie Gladwin – nors būdamas 14 m. metė mokyklą, tačiau sulaukęs beveik 91m. įgijo trečią diplomą.
• Lietuvis, 90 – metis, V. Baranauskas  keliauti pradėjo po 80-jo gimtadienio. Jo aplankytų vietovių sąraše yra tokios šalys, kaip Egiptas, Jungtiniai  Arabų Emyratai, Turkija, Prancūzija, Italija, Vokietija, Lenkija ir kt.

Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga