Jeigu man kas nors, kada nors būtų pasakęs, jog aš gyvensiu užsienyje – vargu ar būčiau tuo patikėjusi. Tačiau kartais likimas papokštauja ir sujaukia visas, taip skrupulingai dėliotas, kortas. Kai dabar žvelgiu atgal galvoju, kaip būtų buvę gerai, jeigu anuomet man kas nors būtų pasakęs tai, ką per tiek metų gyvenimo Norvegijoje sužinojau pati.
Suprantama, šis sąrašas gimė, toli gražu, ne per vieną dieną. Tai asmeninė ilgų metų patirtis. Galbūt kam nors ji pasirodys įdomi, o kam nors bus net ir naudinga.
Taigi, kokie tie dalykai, kuriuos būčiau norėjusi žinoti prieš emigruojant į Norvegiją?
1. Administracinių procedūrų labirintai
Visų procedūrų, kaip susitvarkyti dokumentus, norint legaliai gyventi ir dirbti Norvegijoje čia tikrai nepasakosiu. Šiam reikalui yra oficialių tinklalapių, kur viskas detaliai paaiškinta ir parodyta. Vis dėl to, prieš atvykdama į Norvegiją, aš būčiau norėjusi žinoti, kad visi šie reikalai gali užmušti ne vieną nervų ląstelę ir trukti ne savaitę, ir ne dvi. Būčiau norėjusi žinoti, kad turėsiu apsišarvuoti kantrybe ir būti pasiruošusi varstyti skirtingas, skirtingų institucijų duris. Tarp emigrantų sklandantis mitas, kad viskas priklauso tik nuo to, pas kokį darbuotoją pateksi – iš dalies buvo pateisintas. Vienam gauti D-nummer’iui pakanka vos vieno vizito, kitam – gali ir poros mėnesių neužtekti.
2. Oro sąlygos čia nesprendžia nieko
,,Nėra blogo oro – yra tik bloga apranga’’, – tai buvo viena pirmųjų frazių, kurią išgirdau vos tik atvykusi. Būtų buvę gerai žinoti, kad šią frazę didžioji dalis vietinių supranta tikrai pažodžiui. Jokie planai dėl nepalankių oro sąlygų čia beveik niekada nesikeičia, nebent tai būtų tikrai (tikrai!) kritinis atvejis, koks buvo pavyzdžiui pirmosiomis 2024-jų sausio savaitėmis, kai sniego pietų Norvegijoje literaliai nebuvo, kur dėti. Tačiau net ir tada nebuvo uždaromos mokyklos (vos kelios buvo uždarytos), o didžioji dalis darželių bei kitų įstaigų veikė, kaip veikusios įprastai. Žmonės (žinoma ne absoliuti dauguma, bet tikrai daug) į darbus čia atbėga arba mina dviračiais, net jeigu ir pila kaip iš kibiro ar siaučia baisinė pūga. Ir ne dėl to, kad neturėtų kito pasirinkimo ar būtų blogai išvystytas viešasis transportas. Tiesiog taip jau čia yra.
3. Kuo paprasčiau – tuo geriau
Būčiau norėjusi žinoti ir tai, kad mano garderobą jau labai greitai papildys skirtingi laisvalaikio ir lauko drabužiai. Kad visi mano aukštakulniai, klasikiniai sijonai ir paltai gan greitai nuguls į spintos gilumą ir man jų prireiks tik labai išskirtinėms progoms. Aš tikrai būčiau norėjusi žinoti, kad kasdien norvegai nesipuošia labai daug. Gyvendama čia išmokau taisyklę: kuo mažiau – tuo geriau. Tikrai neprašausi apsirengusi paprasčiau, net ir eidama į verslo konferenciją ar profesinį seminarą. Per didelis puošnumas gali sulaukti daugiau dėmesio, kuris nebūtinai bus pozityvus. Perdėtas puošnumas dažnai asocijuojasi su rytų Europa ir Skandinaviškoje aplinkoje jį pastebėti labai nesudėtinga. Tačiau norėčiau pabrėžti ir tai, jog daugelis lietuvių, ypač pastaraisiais metais, rengiasi tikrai gražiai ir stilingai. Dėl to nesunku sulaukti komplimentų, pavyzdžiui, iš kolegų darbe. Jokiu būdu nesakau, kad norvegės rengiasi negražiai, anaiptol, tačiau lietuvaites kone visada galima atskirti iš tvarkingų nagų, prižiūrėtų plaukų, subtilaus makiažo ir kitų smulkmenų, kurios bendrame kontekste lengvai išsiskiria. Reikia pripažinti, jog darbinėje aplinkoje norvegai visgi linkę labiau koncentruoti dėmesį į kitus dalykus, o ne į aprangą.
4. Moki žodį, žinai kelią
Nors daugelis Norvegijos gyventojų puikiai kalba angliškai, būčiau norėjusi žinoti, kad be vietinės kalbos čia – ne kažin ką ir tepasieksi ir mokytis norvegų kalbos yra tiesiog būtina. Pamenu, kai vos tik atvykusi maniau, kad man čia visiškai užteks anglų kalbos, visur laisvai susišnekėsiu, dirbsiu pagal specialybę ir greitai įsiliesiu tarp vietinių. O tu, šventas naivume, koks tu buvai apgailėtinas ir koks juokingas atrodai šiandien!
5. Socialinio gyvenimo ypatumai
Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Lietuva ir Norvegija yra ne tokios ir skirtingos, tačiau laikui bėgant tie skirtumai tampa labai akivaizdūs. Pamenu, kaip vos tik atvykusi buvau sužavėta vietinių šypsenomis, draugiškumu ir paslaugumu. Maniau, kokie čia visi faini! Tiesa, šalia to jie pasirodė ir šiek tiek uždari, tačiau maniau jog tam reikia tik šiek tiek laiko ir viskas bus gerai. Mhm. Kurgi ne. Tikrai būčiau norėjusi žinoti, kad rasti draugų tarp vietinių bus labai, labai LABAI sunku, arba išvis neįmanoma. Dauguma norvegų tikrai yra šilti ir draugiški, bet kartu jie ir itin konservatyvūs, sunkiai užmezgantys glaudžius ryšius su naujais žmonėmis (ir ypač užsieniečiais). Būčiau norėjusi žinoti, kad dažnu atveju nereikia to priimti asmeniškai, tiesiog tokie jau jie yra.
Prieš emigruodama į Norvegiją, aš būčiau norėjusi žinoti ir tai, kad asmeninė erdvė čia yra kur kas didesnė, nei buvau įpratusi Lietuvoje. Net ir po tiek metų mane tebestebina, kai žmonės autobusuose vengia atsisėsti šalia jeigu yra laisva vieta. Jie netgi vengia žiūrėti į akis, kad gink Die niekas nesugalvotų prisėsti šalia.
Tuo tarpu santykiai darbinėje aplinkoje yra žymiai paprastesni ir čia dažniausiai pasireiškia horizontali hierarchija, kur vadovas yra lygus darbuotojams. Čia dažnai nesiskiria nei jų apranga, nei pietų dėžutės turinys, o kartais vadovas netgi neturi atskiro kabineto – ne dėl to kad negalėtų, o dėl to, jog siekiama, kad įmonėje visi jaustųsi lygūs.
6. ,,Vienas lietuvis sakė’’ etapas
O taip! Kaip aš būčiau norėjusi žinoti, kad nereikia klausyti visko, ką kalba kiti čia sutikti tautiečiai. Turiu prisipažinti, kad vos tik atvykusi, gaudžiau informaciją iš visur ir visų. Ir visais nuoširdžiai tikėjau (nes, o kam meluoti ir apgaudinėti?). Tačiau laikas parodė, jog ta informacija, kurią ,,vienas lietuvis’’ sakė – nebūtinai visada teisinga, o kartais net ir šviesmečiais nutolusi nuo realybės. Būčiau norėjusi žinoti, kad būtina per kelis filtrus prakošti visą tą informaciją. Žinoma, kai dar nemoki vietinės kalbos tai padaryti sudėtinga, dėl to dažnai tenka pasikliauti tik nuogirdomis ir kitų pavyzdžiais. Kokių tik legendų nėra tekę girdėti per visą šitą laiką. Būčiau labai norėjusi žinoti, kad jeigu vienam lietuviui nepasisekė su darbdaviu, tai dar nereiškia, kad visi darbdaviai tik ir laukia progos apgauti naujus atvykėlius.
7. Visi žinos geriau
Šiek tiek susiję su prieš tai aptartu punktu, tačiau šis iš kitos perspektyvos. Gal kiek ir šaržuoju, tačiau būčiau norėjusi žinoti, kad dauguma gyvenančių Lietuvoje iš tikro žino geriau, kaip yra Norvegijoje negu realiai čia gyventys. Man tai buvo staigmena, bet pasirodo, jog kuo mažiau turi reikalų su Norvegija – tuo geresniu šalies ekspertu gali būti: išmanyti įstatymus bei atlyginimus, žinoti sveikatos ar švietimo sistemas, suprasti vietinių žmonių elgseną, kultūrą ir panašiai. Nes tik trumpam sugrįždama į Lietuvą turėdavau progą susipažinti su tikrąją Norvegija. Štai dažniausiai girdimos tiesos:
pirmoji, kad Norvegijoje iš visų atima vaikus;
antroji, kad visi emigrantai čia tik kapoja žuvims galvas, lenkia nugaras stroikėse ir valo arba namus arba šiknas seneliams (labai atsiprašau už tokius išsireiškimus, bet būtent tokiais žodžiais tai ir girdėdavau);
ir trečioji tiesa, kad pinigai čia lengvai uždirbami – praktiškai net ir dirbti nereikia.
Būčiau norėjusi žinoti, kad šios ekspertų kalbos ir toks vienpusis naratyvas žiniasklaidoje, po kurio laiko nutekės nuo manęs, kaip nuo žąsies vanduo. Kad kažkuriuo momentu tiesiog nebeturėsiu nei noro įrodinėti, nei ūpo klausinėti iš kur pas juos tokios žinios, o ne retai tiesiog – kliedesiai. Jei būčiau tai žinojusi, būčiau turėjusi tikrai geresnę emocinę sveikatą.
8. Nebus geresnių vaistų nei ….
Taip pat būčiau norėjusi žinoti, kad lankytis pas daktarus čia bus tikras iššūkis. 9 iš 10 apsilankymų pas gydytojus pasibaigs jų siūlymu gerti daugiau vandens, vaikščioti daugiau gryname ore ir jeigu tai nepadės – išgerti paraceto. Labai greitai teko suprasti, kad šioje šalyje nėra geresnių vaistų nei Jo Didenybė – Paracetas. Sveikatos tema yra labai jautri, dėl to nenoriu labai išsiplėsti. Pasakysiu tik tiek, kad šioje srityje Norvegija tikrai turi, kur tobulėti. Mano nuomone, Lietuva šiuo klausimu yra visa galva aukščiau. Dėl medicininės įrangos ar techninių dalykų nesu tikra, tačiau dėl gydytojų kvalifikacijos ir profesionalumo – vienareikšmiškai.
9. Teks praeiti daug skirtingų etapų
Būčiau norėjusi žinoti, kad emigracijoje galios kone tie patys etapai, kaip ir netekus artimojo. Pirmasis etapas – neigimo: nesu aš jokia emigrantė, aš čia tik trumpam, tik laikinai, aš tai jau tikrai čia nepasiliksiu.
Antrasis – pykčio etapas: ant vietinių, ant savęs, ant Lietuvos, ant politikų, ant Lietuvoje likusio gyvenimo; pikta, kad niekur nėra teisybės, pikta, nes grįžti nenoriu, bet ir čia visur vien tik debilai.
Vėliau seka trečias etapas – derybos: gerai, išmoksiu kalbą, jei nepavyks – grįšiu atgal.
Ketvirtasis etapas – depresija. Šis tikrai pasireiškia tarp daugelio emigrantų, tačiau kadangi aš neturėjau oficialios gydytojo diagnozės, ja ,,pasigirti’’ negaliu. Nors sunkių akimirkų buvo tikrai nemažai.
Paskutinysis etapas – susitaikymas: arba aš priimu šią šalį tokią, kokia ji yra ir žaidžiu pagal jos taisykles arba susikraunu daiktus ir ją palieku. Ir tiesą sakant šis etapas yra esminis. Norint pilnavertiškai gyventi (o ne tik funkcijonuoti) šioje visuomenėje – tai yra neišvengiama.
10. Prie (beveik) visko priprasiu
Gal ir būčiau norėjusi žinoti, bet vargu ar būčiau galėjusi patikėti, kad ateis tokia diena, kai gyvendama čia bene prie visko priprasiu. Kai nustosiu tiek daug stebėtis, vertinti, lyginti ir juolab – teisti. Pradžioje to buvo išties labai daug. Galima sakyti būtent dėl to ir šis mano blog’as pradėjo gyvuoti. Norėjosi dalintis kasdieniais atradimais, kultūrų skirtumais, vietinių keistenybėmis. Tačiau ne veltui sakoma, kad žmogus prie visko pripranta. Tik nepajutau, kada man tai įvyko. Tai, kas buvo keista, tapo savaime suprantama. O tada, rodos, nebeliko ir prasmės tuo dalintis. Jausmas toks, tarsi gyvenant Lietuvoje eičiau į parduotuvę ir filmuočiau, kaip lentynose sudėti produktai. Nei kam tai įdomu, nei prasmės tame yra. Juokinga, bet pirmaisiais gyvenimo Norvegijoje mėnesiais mane stebino ir tie prekybcentriai su iki tol nematytais duonos pjaustymo aparatais, su nemokama kava termosuose klientams ir nemokamais vaisiais vaikams. Iki tol man tikrai nebuvo tekę ateiti pavyzdžiui į Maximą ir pamayti ant staliuko padėtų kavinukų ar pintinės vaisių, skirtų pasivaišinti vaikams, kad vaikščiojimas po parduotuvę būtų lengvesnis. Dabar tokios smulkmenos pažįstanos iki kaulų smegenų, tad dažnai to tiesiog nebepastebiu.
Ir pabaigai.
Prisitaikymas reikalauja daug laiko ir dar daugiau pastangų.
Man prireikė kone dešimties metų, kad suprasčiau, jog tai, kaip aš čia jaučiuosi priklauso tik nuo manęs pačios. Neverta kompleksuoti ir/arba baimintis dėl to, kaip vietiniai mane vertins. Tiesa tokia, kad niekas apie mane (mus) negalvoja tiek, kiek aš pati (mes patys) apie save. Daugeliui vietinių visiškai nerūpi iš kur esu atvykusi: vieni bendrauja, kaip su lygia, kiti – nesileidžia į artimesnį santykį. Tačiau tai priklauso, iš dalies, ir nuo to su kokia emocija ir energija aš ateinu į tą santykį. Jeigu nuolat galvosiu: ,,jie turbūt manęs jau iškart nemėgsta, vien tik dėl to, kad aš imigrantė’’, nieko nelaimėsiu. Bet net jeigu jie taip ir galvoja, tai koks gi skirtumas? Aš apie daugelį jų irgi turiu savo nuomonę, bet ar jie dėl to suka galvą? Nemanau. Tai kam tada apsikrauti dalykais, kurių nelabai galima pakeisti? Žmogus yra daugiau nei tik jo tautybė. Kitaip tariant, jo tapatybę sudaro ne tik jo kilmė, bet ir vertybės, patirtys, pomėgiai bei tai, kaip jis bendrauja su kitais. Sutelkę dėmesį tik į tautybę, rizikuojame praleisti galimybę pažinti patį žmogų ir jo vidinį pasaulį. Visur visokių yra, todėl absoliutinti, kad visi jie tokie, o mes visi tai tokie – būtų mažų mažiausiai kvaila.
O jei kas ne taip – nepriimkite asmeniškai ir nepykite, jei turėjote kitokią patirtį. 🙂
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų