Pasakykite man: ar dar kažkas šioje Tiktokų ir Reelsų epochoje tebeskaito (ilgus) tekstus? Ne 3 žodžius po nuotrauka, ne 5 eilučių post’ą, ne tik straipsnio pavadinimą, bet ir visą tekstą esantį po juo? Nuo pradžios iki galo?
Ar tikrai visi taip skuba per kuo trumpesnį laiką sužinoti kuo daugiau, nesvarbu, kad tik paviršutiniškai?
Ar dar įdomu skaityti, ką rašo ir kuo gyvena kiti – ar norisi rodyti(s) ir pasakoti tik apie save?
Klausiu tikrai ne piktai, jei kam taip pasirodė. Tiesiog šie pastebėjimai atėjo iš mano pačios savirefleksijos. Leisdama laiką Instagrame vis dažniau ėmiau pastebėti, jog kuo toliau, tuo labiau man pradėjo darytis taip… neįdomu ir vienoda. Tie patys influencerių post’ai, su tomis pačiomis frazėmis, bandančiomis bent kiek praskiesti nesibaigiančias reklamas. Neturiu nieko prieš juos, bet taip norisi kažkokio kitokio, unikalaus, įdomaus turinio. Laimei, esu atradusi keletą autentiškų profilių, kurie dažnai praskaidrina kasdienybę, įkvepia ar suteikia naudingų žinių, o kartais tiesiog pralinksmina.
Kitas dalykas, kurį pastebiu yra tai, kad draugai ir pažįstami į socialinius tinklus vis dažniau kelia nuotraukas be jokio aprašymo. Žinau, jog kartais nuotraukos tikrai yra iškalbingesnės nei tūkstančiai žodžių, bet… man taip norisi ir to gyvo pasakojimo! Ką šia nuotrauka jie nori pasakyti? Kaip jie jautėsi tuo metu? Kiek pastangų reikėjo, kad ta nuotrauka pavyktų? Tačiau, kiek suprantu, dabar yra madinga tiesiog uždėti atitinkamus emoji ir tiek to vargo. Dar labai nice jeigu jie ir spalviškai atitinka foto. Tuo tarpu parašyti kažką daugiau tampa tokia atgyvena… O dar ir laiko kiek užtrunka… Ar aš klystu? Svarstau, kodėl tai iššaukė man tokias mintis. Ar tik po tuo kartais nesislepia paprasčiausias neturėjimas ką pasakyti ir/arba nemokėjimas to padaryti? O gal tai lemia skirtumai tarp kartų ir skirtingi jų socialinių tinklų naudojimo įpročiai? Galbūt bijoma aplinkinių nuomonės? Stabdo kritikos baimė? O gal aš tik per daug gilinuosi ten, kur nėra jokio reikalo gilintis? Bet kuriuo atveju, man darosi keista ir šiek tiek neramu stebėti, kuria kryptimi viskas juda.
Tiesa, šalia to atsirado ir visai kitoks reiškinys, tarsi atsvara dominuojančiam, kiek paviršutiniškam turiniui. Iš pradžių pyktelėjau, kai mano mėgstami ir skaitomi žmonės pradėjo rašyti Substack’e. Galvojau, kad jau ir taip sudėtinga rasti ką nors įdomaus paskaityti, tai dabar ir tie patys pasidarė neprieinami. Kas šiaip jau nėra tiesa. Pilni tekstai tikrai prieinami, tiesiog dabar jie yra mokami. Bet tie keli eurai, bendrame kontekste, gal ir nėra tiek daug. Kaip sakė rašytoja Vaiva Rykštaitė: tai kainuoja tiek pat, kaip kartą per mėnesį pavaišinti ją kava. Šiandieniniame pasaulyje nebeturėtų stebinti tai, kad už kokybę tenka susimokėti. Ir tikrai – susimoki ir skaitai prasmingus, naudingus, išieškotus pasakojimus. Renkiesi tik tuos tekstus, kurie yra aktualūs ir įdomūs tau. Nebeužkemši eterio tomis pačiomis erzinančiomis reklamomis ir selfiais apie nieką. Ir dar sutaupai laiko. Win – win. Tokios yra naujojo pasaulio taisyklės ir jas, anksčiau ar vėliau, tenka priimti.
Kalbant apie šiuolaikinį pasaulį – mano darbo kasdienybė yra neatsiejama nuo technologijų vystymosi, skaitmeninimo bei dirbtinio intelekto. Ir čia dažnai susiduriame su klausimu apie kai kurių profesijų reikalingumą ateityje. Tame tarpe, žinoma, atsiduria ir žurnalistai, rašytojai, scenaristai bei kiti turinio kūrėjai. Niekam jau ne paslaptis, kad naudojantis Chat GPT ir žinant tam tikrus triukus, šiandien galime parašyti tikrai gerus tekstus (tame tarpe ir Instragram’o post’us), per itin trumpą laiką ir dar sutaupant daugybę pinigų. Vieniems tai yra/gali būti išsigelbėjimas, kitiems turbūt prakeiksmas.
Tik čia atsiranda vienas niuansas. Skaitant netgi ir labai ištobulintus dirbtinio intelekto parašytus tekstus, dažnu atveju tarp eilučių vis tiek galima jausti, jog tame tekste kažkas yra ne taip. Kažko tarsi trūksta. Ir tas kažkas, dažniausiai, yra emocija, jausmas, energija – vadinkime tai, kaip norim. Tai yra kažkas, ką gauname skaitydami kito žmogaus rašytą ir išgyventą tekstą.
Neturiu nieko prieš AI, tačiau sugeneruoti tekstai tegul ir lieka reklamoms bei algoritmams. Realiame gyvenime, kaip ir rašyme man norisi tikro pasakojimo, lengvų klaidų, minčių šuolių ir netobulumo. To, kas daro žmogų žmogumi.
Kalbant apie rašymą, mano atveju, žinoma, yra dar kitaip. Kad ir kaip egoistiškai tai beskambėtų, bet visų pirma aš rašau sau. Apie mano tinklaraštį žino tik saujelė žmonių, o jį skaito dar mažiau. Bet rašymas man nėra apie tai, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, ką aš noriu pasakyti. Rašymas yra mano terapija, mano išsivalymas ir atsistatymas. Savo tinklaraštyje galiu rašyti apie ką noriu ir kaip tik noriu. Tai yra mano erdvė, kur galioja mano taisyklės. O geriausia yra tai, kad aš niekam nieko neprivalau ir svarbiausia — nieko iš nieko nesitikiu. Ir dar. Kaip kažkas kažkada yra pasakęs: rašau, nes negaliu nerašyti. Tačiau jeigu kažkokiais keliais, tyčia ir ne, kažkas užklysta į mano tinklaraštį – gali būti tikras – yra čia tikrai labai laukiama(s)! Esu labai laiminga, kai draugai, o kartais ir visai mažai pažįstami žmonės atranda čia sau kažką artimo. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kai sulaukiu nebylaus piršto paspaudimo aukštyn arba asmeninės žinutės su tekstu: ,,Žinok ir man taip pat! Aš ir taip jau seniai galvoju!” Esu laiminga, kai virtualiai susišaukia vidiniai mūsų pasauliai. Reiškiasi kažkuriuo gyvenimo etapu riedame (ar riedėjome) tais pačiais bėgiais.
,,O geriausia yra tai, kad aš niekam nieko neprivalau ir svarbiausia — nieko iš nieko nesitikiu.”
Ir jei jau noriu būti visai atvira, turiu pripažinti, jog pastaraisiais metais pati turėjau šiokią tokią pertrauką nuo rašymo. Daug dalykų vyko gyvenime. Nauji posūkiai darbe, nauji žmonės, naujos patirtys. Negaliu sakyti, kad viską, bet tikrai daug ką pakeitė motinystė. Dar prisidėjo ir kažkoks, sakyčiau, trisdešimtmečio virsmas. Daug ką kroviausi į galvą, daug skaičiau, daug ką fiksavau ir galvoje padrikai dėliojau mintis tekstams, kuriuos tikrai ketinau parašyti kažkada. Šį bei tą parašinėdavau, bet viduje jaučiau, kad tai nėra tai. Arba ne visai taip, kaip norėčiau. Savęs juk neapgausi. Matyt, viskam suvirškinti reikėjo daugiau laiko nei aš maniau. O šalia visų gyvenimiškų ir emocinių virsmų, viršų buvo užėmęs ir vidinis kritikas (apie jį skaičiau knygoje ,,Kūrėjo kelias”). O jis savo darbą atliko visu 110%. Tiesą sakant, man reikia beprotiškai daug pastangų norint jį užtildyti. Visada. Kartais pavyksta, bet dažniausiai, deja, ne. Tačiau rašymo terapija tikrai egzistuoja ir tai nėra vien tik gražus žodžių žaismas. Bet tai jau kita tema apie kurią plačiau papasakoti norėsiu kitą kartą.
Jei nuoširdžiai, nesu tikra, ką norėjau pasakyti šiuo tekstu. Turbūt atsispyrusi nuo visų pastebėjimų socialiniuose tinkluose, nesąmoningai noriu paskatinti save pačią drąsiau ir dažniau rašyti tinklaraštyje. Nors ir žinau, kad yra krūvos naudingų marketinginių strategijų bei planų, kaip sėkmingai tai daryti, man to nereikia. Tokie dalykai, kaip savaitės dienų ar net paros laiko planavimas tekstų publikavimui tam, kad jie pasiektų kuo didesnę tikslinę auditoriją man neaktualu. Bent jau kol kas. Mano strategija šiuo klausimu yra gerokai paprastesnė: viską daryti tiesiog iš pajautimo. Tik gal dažniau.
Ir jeigu manęs kas nors paklaustų (nors neklausia 🤭) – kam aš rašau arba kodėl postinu tekstus blog’e, galėčiau atsakyti labai paprastai: nes man tai patinka. Kaip kažkam patinka slidinėti, važinėti keturačiais, megzti, gaminti valgyti, žvejoti, skaityti, domėtis mada ar dar kuo… Kiekvienam savo. Esu įsitikinusi, jog visi turėtų rasti laiko daryti tai, kas jiems kelia malonumą. Ir daryti tai dėl savęs, nekreipiant dėmesio į tai, ką kiti pasakys. Jie sakys bet kuriuo atveju, tai kam sukti galvą? Viskas, ką reikia daryti tai klausyti savo širdies ir gyventi savo, ne kitų, gyvenimą.
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų