Šių, arba jei tiksliau jau praėjusių, metų mano perskaitytų knygų apžvalga yra šiek tiek kitokia nei įprastai. Kiek pamenu dar nėra taip buvę, kad visus metus skaityčiau tik vieno autoriaus knygas. Per visus 2024 metus perskaičiau ne tiek jau ir daug, vos 12 knygų, tačiau 11 iš jų – J. Nesbø kriminalinių detektyvų apie policininką Harį Hūlę (Harry Hole). Su Hūle susipažinau dar 2023 m. ir tai vienareikšmiškai nulėmė mano knygų pasirinkimą ateinantiems metams.
Niekada anksčiau nesidomėjusi kriminaliniais detektyvais ir serijiniais žudikais negalėjau patikėti, kad būsiu taip jų sužavėta. Man tiesiog atsivėrė ištisi, dar nepažįstami klodai! Dabar jau galiu suprasti, kodėl žmones taip įtraukia tokio žanro knygos. Paradokslau, tačiau niekas kitas taip gerai neišvalo minčių po įtemptos darbo dienos, kaip tik dar vienos nužudymo bylos aiškinimasis.
Tiesa, šalutinis poveikis čia neišvengiamas. Mano atveju jis pasireiškė taip, jog nuolat mintyse grumuliodavau ir dėliodavau įvairiausius galimus scenarijus, kas ir kodėl visgi galėtų būti kaltas. Šalia to, būdama viešose vietose ir matydama nepažįstamus praeivius, tarsi nesąmoningai pradėdavau klijuoti jiems tam tikras etiketes ir dažnais atvejais tapau daug įtaresnė. Pavyzdžiui, kaskart vakare važiuodama automobiliu ir matydama po vieną bėgiojančias merginas ‘pagalvoju tik apie vieną: JŪSŲ JUK NIEKAS ČIA NET NERASTŲ!!! Ir nukrečia šiurpas pagalvojus, kiek kartų aš pati taip pat viena bėgiojau. Dabar jau net nežinau ar kada pagysiu nuo šitos J. Nesbø man įvarytos paranojos. Pabandykite patys visus metus, kiekvieną mėnesį, skaityti vien tik kriminalus. Jau net nesistebiu, kad skaitydama šiuos detektyvus ir pati mėgindavau išnarplioti bylas, kartais savo užrašuose braižydama įvairiausias schemas. Tačiau veltui. Jo Nesbø rašymo meistriškumui, mano subjektyvia nuomone, lygių nėra. Taip nenuspėjamai keisti įvykių kryptį ir tėkmę geba tikrai ne kiekvienas. Skaitant nuolat jutau susižavėjimą ne tik rašytojo gebėjimu parinkti tinkamus žodžius, bet ir tai, kaip tais žodžiais jis moka perteikti tiek vidinius veikėjų išgyvenimus, tiek ir dažną situacijos tragiškumą.
Tiesą sakant net nežinau, kaip objektyviai galėčiau įvertinti visas H. Hūlės dalis, nes jei atvirai – vis dar esu apkerėta ir paveikta ne tik visų tų įvykių, bet ir to, ką galima pajausti skaitant tarp eilučių. Kiekvienoje knygoje buvo užkoduotos tam tikros žinutės, kurios nusėsdavo giliai viduje, užvertus paskutinį knygos lapą. Jau senokai taip buvo, kad skaitydama tuo pat metu norėjau kuo greičiau ir kuo daugiau sužinoti, bet kartu ir nesinorėjo, kad viska tai pasibaigtų. Be galo įdomu klaidžioti po žmogaus psichiką, kai už rankos veda toks profesionalas, kaip J. Nesbø. Kiek daug ,,namų darbų’’ turėjo atlikti rašytojas, kad taip skrupulingai atskleistų tamsiąją žmogaus prigimtį, serijinių žudikų mąstymą, nepraikaištingų nužudymų seką ir kitas paprastų žmonių kovas su vidiniais demonais.
Reikia turėti drąsos pasakoti apie tokias Norvegijos policijos (ir kitų valstybinių įstaigų) tamsiąsias puses, kaip korupcija, interesų konfliktai, darbo etika, nusikaltimų dangstymai bei faktų klastojimai – net jeigu tai ir tėra tik išgalvotas romanas. Galiu tik įsivaizduoti kiek laiko truko įsigilinti į visas teismo procedūras bei įstatymų labirintus. Neperdedu sakydama, kad tokie ,,namų darbai’’ šviesmečiais skiria šias knygas nuo daugeio paviršutiniškų detektyvų. Net ir visos side stories (arba ne pagrindiniai siužetai) apgalvoti iki pačių menkiausių detalių. O Dievas juk slypi detalėse, tiesa?
Žinoma, be meilės čia irgi neapsieita. Bet ar jau sakiau, jog kiekvieną kartą viskas pasisukdavo taip, kaip mažiausiai tikiesi? Šokiruojančiai, efektyviai ir svarbiausia – stebėtinai įtaigiai. Na, o sena, kaip gyvenimas tiesa, jog nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis čia buvo patvirtinta ne kartą. Ir ne du.
Tai kas gi yra tas Haris Hūlė?
Haris Hulė yra Oslo policijos inspektorius, garsėjantis savo neįprastais tyrimo metodais bei itin ryškia intuicija. Galbūt dėl įgimto pašaukimo, sudėtingos vaikystės ar tiesiog į kraštutinumus linkusio būdo jam būdingas nuolatinis ėjimas prieš srovę. Mažiausiai, ko jis siekia gyvenime tai – paklusti autoritetams. Jis – prieštaravimų kupinas veikėjas: protingas, bet impulsyvus, talentingas, bet kartu ir savidestrukcinis. Hulė dažnai kovoja ne tik su nusikaltėliais, bet ir su savo vidiniais demonais: priklausomybėmis, praeities traumomis bei sunkumais palaikant ilgalaikius santykius – tiek su moterimis, tiek su draugais ar kolegomis.
Iš tiesų Hario Hulės knygų serija skirta ne tik kriminalinių romanų gerbėjams, bet ir tiems, kurie vertina sudėtingus, emociškai gilius pasakojimus. Čia nagrinėjamos egzistencinės ir moralinės problemos bei pateikiama daug itin skirtingų veikėjų portretų. Paprastai tariant tai istorijos, kurios tuo pačiu metu ir sukrečia, ir priverčia susimąstyti. Apie tai, kad niekada negali būti tikras niekuo iki galo, nes kartais net ir artimiausi draugai tampa priešais, o didžiausi priešai – draugais.
J. Nesbø citata
Ir dar.
Šios knygos man pasireiškė ir dar vienu šalutiniu poveikiu. Kai viskas pasakojama taip tiksliai, taip skrupulingai ir taip detaliai niekaip negaliu patikėti, kad visos tos istorijos tėra rašytojo fantazija. Sunkiausia man buvo patikėti ne žiauriais nužudymais, o tuo, kad Haris Hūlė yra tik išgalvotas veikėjas. Kaskart lankydamasi Osle prisimenu knygose skaitytus įvykius, o pamačiusi griežtesnių bruožų policininką akimirksniu pagalvoju, kad tai galėtų būti jis – Haris Hūlė.
J. Nesbø knygų apie H. Hūlę eiliškumas:
- Šikšnosparnis (org. Flaggermusmannen, 1997)
- Tarakonai (org. Kakerlakkene, 1998)
- Raudongurklė (org. Rødstrupe, 2000)
- Nemezidė (org. Sorgenfri, 2002)
- Pentagrama (org. Marekors, 2003)
- Gelbėtojas (org. Frelseren, 2005)
- Sniego senis (org. Snømannen, 2007)
- Šarvuota širdis (org. Panserhjerte, 2009)
- Vaiduoklis (org. Gjenferd, 2011)
- Policija (org. Politi, 2013)
- Troškulys (org. Tørst, 2017)
- Peilis (org. Kniv, 2019)
- Užtemimas (org. Blodmåne, 2023)
J. Nesbø knygų serija apie H. Hūlę
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų