Šiąnakt ir vėl lankei mane sapne.
Rodos, praėjo ne vieni metai, kai tu iškeliavai ir žmonės sako dabar jau turėtų būti gerokai lengviau. Neneigsiu, laikas turi gydančių savybių, tačiau kiek jo reikia, kad visiškai sugytų tai, kas buvo išplėšta iš sielos – aš nežinau.
Sapne, tavo akyse, kaip visada žaismingai lakstė velniukai. Žiūrėjai į mane atsidavimo ir besąlygiško pasitikėjimo pilnomis akimis. Kiekvienas mano kūno krustelėjimas, kiekvienas žvilgsnis tau, kaip visada, pasakydavo daugiau nei tūkstančiai žodžių. Prisimenu, kartais pasidarydavo net kiek nejauku, nes rodydavosi, jog kiaurai skaitai mano mintis. Kai padėdavai savo galvą man ant krūtinės ir neleisdavai pajudėti vos tik aš pasijausdavau blogai: nesvarbu ar tai būtų buvęs fizinis skausmas ar tiesiog aplankydavo slogios mintys. Buvai pats geriausias ramstis. Visada išklausantis ir niekada neteisiantis. Išmokei mane daugybės svarbiausių dalykų – atsakomybės, meilės, švelnumo, rūpestingumo ir netgi – tvarkos. Geriau nei kas kitas parodei, jog viskas namuose turi būti padėta į savo vietas. Arba padėsi tu. 🙂 Su visam. Visos tavo pamokos kasdien gyvena su manimi. Ir jei nuoširdžiai, niekaip negaliu suvokti, kaip tiek daug neišmatuojamos meilės galėjo sutilpti į tokį mažą sutvėrimą.
Tu buvai geriausia, ką tuo metu galėjau turėti. Ir visada būsi. Ne veltui sakoma: šuo – geriausias žmogaus draugas. Draugas iš didžiosios raidės. Mano pakeleivė ir geriausia motyvacija pakilti nuo kompiuterio ar atsitraukti nuo mokslų. Sugrąžindavai mane į realybę ir išsitempdavai į lauką, nesvarbu, kokios oro sąlygos tuomet būtų bebuvusios. Gyvenimas iki tavęs, kaip ir gyvenims po tavęs – man jau niekada nebebus toks pats. Tai suprasti gali tik tas, kam nusišypsojo laimė tokį draugą kada nors turėti. Ir dar geriau supranta tas, kas vieną dieną tokį draugą turėjo paleisti…
Dar lyg sapnuodama, bet jau kiek prasibudinusia sąmone, kažkur pakibusi tarp čia ir ten – kojomis lovos gale mėginau surasti tave. Kelios akimirkos, kai tikėjau tikrai galėsianti vėl pajausti tavo šilumą. Dar kelios ore pakibusios sekundės iki kol suvokiau, kur aš esu. Ir kur tavęs nebėra. Realybė visa savo jėga atsimušė į tuštumą. Jau nebeklausiu savęs, kiek dar kartų teks tai patirti, bet…
Jei ir vėl kada mane aplankysi, labai prašau, pabūk ilgiau…
Juk geriau nei kas kitas žinai, kaip man tavęs trūksta.
Ačiū už 14 nuostabiausių draugystės metų! ❤️
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų