Nuo pat mažens buvau labiau gamtos nei miesto vaikas. Visi smagiausi dalykai ir bene maloniausi prisiminimai yra būtent iš nuotykių kieme, prie jūros/ežerų ar turistinių žygių. Galbūt dėl to ir nesu abejinga tam, kas vyksta su mūsų gamta. Kadangi pasaulinė Žemės diena minima kovo 20-21 d., atsižvelgiant į šių dienų aktualijas, dabar yra puiki proga bent šiek tiek apie tai pakalbėti.
Jei neklystu, panašiu metu, kaip ir Žemės diena, vyksta simbolinė – “Žemės valandos” akcija. Pirmą kartą ji įvyko Sidnėjuje dar 2007 metais, o po metų ja susidomėjo jau ir kiti pasaulio miestai. Greitai ši akcija tapo tarptautiniu įvykiu. Pagrindinė Žemės valandos idėja – atkreipti viso pasaulio dėmesį į ekologines problemas. Nors ši akcija nesiekia kuo daugiau sumažinti elektros suvartojimo, vos valandos pakanka, kad elektros sanaudos sumažėtų vidutiniškai 4%. Tai parodo, kad net ir labai mažomis pastangomis, susivienijus, galima pasiekti didelių rezultatų.
Siekiant paminėti Žemės dieną, visame pasaulyje kasmet rengiamios įvairios eisenos, demonstracijos, akcijos, žygiai ir panašūs renginiai. Svarstau, kokia situacija yra šiais metais, kuomet dėl Korona viruso ( be visų kitų draudimų) yra uždrausti ir masiniai susibūrimai. Greičiausiai, ilgai planuoti koncertai ar žygiai – atšaukti. Vis dėl to, visi draudimai, šiuo atveju, turi ir šviesiąją pusę. Dėl šio siaučiančio viruso, bemaž visose šalyse gerokai sulėtėjo gyvenimo tempas. Laikantis rekomenduojamų vyriausybės nurodymų, privaloma likti namuose. Tai reiškia, jog dabar gatvėse turėtų būti gerokai mažiau automobilių, danguje – mažiau lėktuvų, didžiuosiuose vandenyse – laivų.
Skaičiau, jog Korona virusas buvo sukurtas specialiai tam, kad Žemė neva “apsivalytų”. Galbūt aš ir naivi, tačiau nenoriu tikėti tokiomis sąmokslo teorijomis. Esu tikra tik tuo, jog gyvenime niekas nevyksta šiaip sau, be priežasties. Galbūt tokia yra kaina ir greičiausiai atėjo metas ją sumokėti. Atsiskaityti už visas jau išnykusias (ir, deja, tebenykstančias) gyvūnų ir augalų rūšis. Už be gailesčio kertamus miškus. Ir už užterštą vandenyną. Už tonas plastiko. Už nelegalias banginių ar kitų gyvūnų medžiokles. Už negrįžtamai tirpstančius ledynus. Nenoriu skambėti, kaip Greta Thunberg ar kokia radikali Greenpeace aktyvistė, tačiau reikia pripažinti – šis globalus virusas sujudino visą pasaulį. Jo padariniai atskleidžia ne tik žmonijos trapumą, bet ir galią. Kai didžioji dalis žmonių, kuriam laikui, tapo įkalinti savo pačių namuose – sumažėjo tam tikri ekologiniai rodikliai. Pavyzdžiui, Kinijoje dėl kone visiškai sustabdyto visuomeninio gyvenimo ir pramonės sektoriaus, vasario mėnesį ženkliai krito azoto dioksido kiekis.
Galbūt būtų visai naudinga patiems, karts nuo karto, tiesiog taip – profilaktiškai, suorganziuoti tokias draugiškas Žemei karantino dienas, kol dar turime laiko padaryti kažką gero? Kad ilgainiui priverstinis karantinas netaptų įprastu reiškiniu…
Kai pradedu galvoti apie globalias problemas, kartais atrodo, jog jos, kaip ir aplinkosauginės idėjos rūpi tik mažai grupelei žmonių. Lyg to būtų maža, tos pačios žemės gyventojai, dar sugeba įvairiausiais būdais pasityčioti iš tokių atsidavusių gamtos mylėtojų. Nors realiai tai turėtų rūpėti visiems kartu ir kiekvienam atskirai. Kiek žinau, visi vis dar gyvename toje pačioje planetoje…
Kad ir kaip ten, aplinkosaugos aktyvistai tiesiog siekia “teisybės” ir stengiasi, kad čia būtų geresnė vieta gyventi tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek ir augalams. Bene populiariausių pasaulyje – “Greenpeace” aktyvistų misija – pakeisti visuomenės požiūrį ir elgesį, kad būtų apsaugota gamta bei aukštinama taika. Nors kartais „Greenpeace” kova gali būti prilyginama Sizifo darbui, pasiduoti jie neketina. Ir toliau kovoja prieš naftos kompanijas, žmogaus veiklos sukeltus klimato pokyčius, miškų naikinimą, banginių medžioklę, atominius bandymus ir panašiai. Žinoma, yra tokių, kurie sako, jog tokios organizacijos tik renka labdarą, daug ir garsiai kalba, tačiau realiai nepadaro nieko naudingo.
Sutinku, galbūt neverta, plėšiant marškinius nuo krūtinės, bandyti pamokyti visus aplink. Jokia paslaptis, kad niekam nepatinka būti auklėjamiems.
Vis dėl to, iškelti problemas į dienos šviesą – būtina. Dar svarbiau ne tik kalbėti, bet ir veikti. Nenoriu išsiplėsti ir leistis į politiką, tačiau net neabejoju – tokios organizacijos, kaip ši yra gyvybiškai svarbios.
Maži kasdieniai dalykai veda prie didelių laimėjimų. Nebūtina šiandien pat imti ir radikaliai pakeisti visus savo įpročius. Viskas ateina savaime, tereikia nuo kažko pradėti. Palaipsniui mažinant plastikius maišelius, galima pagalvoti ir apie nereikalingų pakuočių atsisakymą. Kaip dažnai kokie nors kremukai būna įsukti į popierėlį, popierėlis įdėtas į dėžutę, o ta dėžutė į dar vieną maišelį. Galbūt ir labai gražu, tačiau visiškai ne naudinga… Taip pat galima rinktis vietinę produkciją vietoj masinės gamybos. Prieš perkant 26 maikutę, verta dar kartą pagalvoti ar jos tikrai reikia. Tiesa, buvau gerokai nustebusi, kai sužinojau, jog greitosios mados tarša lenkia lėktuvų ir laivų (kartu sudėjus) išskiriamą anglies dioksido kiekį.
Maža to, siekiant iš tekstilės išgauti norimus rezultatus, naudojami keli tūkstančiai įvairiausių chemikalų, kurie galiausiai (skalbiant) patenka į upes ir kitus plačiuosius vandenis. O kur dar neigiamas mikropluošto poveikis sveikatai ir fabrikuose dirbančių žmonių išnaudojimas…
Mados industrija kasmet išnaudoja net 79 bilijonus kubinių metrų vandens, o viso labo vieniems medvilniniams marškinėliams sunaudojama iki 2700 litrų vandens.
Ne ką geriau yra ir su maisto industrija – ypač mėsos pramone. Gyvulių auginimas maistui reikalauja didelių žemės, maisto, energijos bei vandens resursų. Pateiksiu tik kelis pavyzdžius. Mėsinė karvė per parą išgeria vidutiniškai 45 l vandens, paršavedė kiaulė apie 17,5 litrų. Tuo tarpu 1 kg jautienos – sunaudojama net 15 000 litrų vandens. O kur dar grūdų auginimas, sandėliavimas, tinkamų patalpų įrengimas ir t.t.
Gyvulių ūkiai į aplinką išskiria ir daug teršalų, pavyzdžiui, anglies dvideginį, amoniaką, sieros vandenilį ir kt. Tikrai nesiūlau dabar tapti vegetarais ar veganais. Manau, tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Kaip ir teisė žinoti, kokie milžiniški žemės resursai reikalingi net ir mažiausiems mėsos gaminiams…
Vis dėl to, kiekvienam žmogui reikia gamtos. Galbūt vienam daugiau, kitam mažiau, bet ji traukia bemaž kiekvieną. Ir tai puiku. Dilema tik, kaip būti toje gamtoje, jai nekenkiant? Norisi tikėti, kad jaunoji karta jau dabar yra daug sąmoningesnė. Ji nebeišvers buitinių atliekų ar padangų miškuose, nebenaudos vienkartinių puodelių, nebepirks nereikalingų plastikinių maišelių, rūšiuos ir perdirbs atliekas, nesižavės greitosios mados gaminiais, rinksis ekologinius ūkis ir stengsis būti atsakingais šios planetos gyventojais.
Panašu, kad taip kaip Žemė yra pavargusi nuo neigiamos žmogaus veiklos (savo atžvilgiu) taip, nuo viso to bauginančių žinučių srauto, kurio, rodos jau nebepajėgiu sukontroliuoti esu išsekusi ir aš pati. Žinios, pačios iš savęs, suprantama, nėra blogis. Priklauso tik tai, kaip mes į jas reaguojame bei vertiname. Vis tik, kai tas pats pranešimas, nors ir pasakojamas iš skirtingų požiūrio taškų, kartojasi per visus įmanomus medijų kanalus, tai pradeda gerokai varginti. Besibaigiant dienai vis labiau didėja nerimas, o nuotaika tampa niūri…
Dėl šios priežasties, kartais išties, labai naudinga išjungti visus socialinius tinklus bei naujienų portalus. Taigi, ir Žemės valanda čia įgauna kitą spalvą. Siekiant, jog mūsų planeta bent vieną valandą galėtų kiek lengviau atsikvėpti, reikėtų išjungti ne tik šviesas, bet ir televizorių ar kompiuterį. Vietoj to, geriau pasidaryti didelį puodelį mėgstamo gėrimo ir pasiimti į rankas gerą knygą. Na, jei ne knygą tai bent jau žurnalą. O jeigu skaityti visai nesinori, nes tiesiog neina susikoncentruoti, geriausias variantas – pabūti su šeimos nariais. Pabendrauti žiūrint į akis – ne į ekranus. Be jokio pašalinio burzgesio, niekur neskubant.
Ta viena, simbolinė valanda dabar reikalinga turbūt labiau nei bet kada anksčiau. Ir, greičiausiai, reikalinga ji šį kartą labiau ne tiek Žemei, kiek patiems jos gyventojams. Viskas vyksta gerokai per greitai.
Šis laikotarpis nėra lengvas, tačiau jau po geros savaitės, paskutinį kovo savaitgalį, suksime vieną valandą į priekį. Ir vėl priartėsime prie šiltesnių orų, ilgesnių dienų ir tikėkimės prie pagaliau šviesesnio – visomis prasmėmis – rytojaus.
Laikykimės ir saugokime save.
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
P.S. Pasaulinė Žemės diena minima ir balandžio 22 d.
Nėra komentarų