Prokrastinacija nėra itin populiarus žodis, tačiau su ja yra susidūrę, greičiausiai, visi. Vieniems ji pasireiškia stipriau, kitiems silpniau. Bėgant metams, pastebiu, kad kai kurie mano įpročiai pamažu dingsta, o kiti priešingai – stiprėja. Nevaidinsiu, ne visi tie įpročiai yra geri. Skaitydama įvairias knygas bei psichologinius straipsnius neretai atrandu visai įdomių ir naudingų dalykų. Tai, ką seniau laikiau tik prastu įpročiu, pasirodo yra arba gali būti gerokai rimtesė problema.
Nuolatinis atidėliojimas, nesugebėjimas pradėti, o pradėjus pabaigti darbų iki galo bei sunkiai išlaikomas susikaupimas vienoje srityje – iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti visai nekaltas (žinoma tol, kol neliečia kitų žmonių) įprotis. Mano asmeninė patirtis ne kartą įrodė, jog su dideliu entuziazmu ėmusis naujos veiklos, deja deja, netrukus numetu ją šalin. Kadangi mėgstu skaityti knygas, dažnai pasiduodu pagundai jų prisipirkti, mintyse jau piešdama vaizdą, kaip niekieno neblaškoma jas skaitysiu. Bet. Vos tik pradėjusi skaityti imu blaškytis: tai užsimanau ką nors pakramsnoti, tai mobilusis suskamba, tai ateina koks nors pranešimas, o kartais be jokios priežasties, rodos, pati ranka nevalingai tiesiasi telefono link. Tuomet dedu šalin knygą ir vėl žadu ją kada nors vėliau pabaigti.
Mano nuostabai, nesu tokia viena. Neuromokslininkė Maryanne Wolf teigia, kad šiais laikais daugelis žmonių nebesugeba skaityti vienos knygos ilgiau nei valandą, nežvilgtelėjus bent kelis kartus į telefoną. Plačiau apie pasikeitusius skaitymo įpročius ji rašo knygoje ,,Reader, come home”. Šiuo klausimu jai pritaria ir profesorė Gloria Mark straipsnyje ,,Worker, Interrupted: The Cost of Task Switching” , tvirtindama, kad žmogus ima blaškytis vidutiniškai kas 3 minutės. Keisčiausia, kad tą blaškymą sukelia ne kas kitas, kaip pats žmogus. Pavyzdžiui, dirbdamas kompiuteriu jis be jokios konkrečios priežasties, vos atidaręs Word/Pages programą, jau po maždaug trijų minučių ieško pigių lėktuvo bilietų, užsisakinėja kažką eBay ar kitaip švaisto laiką, beprasmiškai naršydamas internete.
Dažniausiai atidedami dalykai
Nesugebėjimas perskaityti knygos vienu ypu nėra vienintelė ar pagrindinė bėda. Pasirodo, dauguma žmonių yra linkę atidėti nemalonius, varginančius dalykus kaip įmanoma toliau, o vietoje jų užsiimti kita – lengvesne ir žymiai malonesne sau veikla. Tai dar kitaip vadinama – prokrastinacija. Vieno tyrimo, atlikto Didžiojoje Britanijoje (2020 m. sausio mėn.) rezultatai atskleidė, jog net 84% apklaustųjų patiria prokrastinaciją, iš kurių net 20,5% kovoja su tuo kasdien. Kadangi toks didelis procentas žmonių sąmoningai atideda pažadus (pradėti sportuoti, apsilankyti pas gydytoją, pradėti laikytis dietos, išmokti užsienio kalbos ir t.t.) – psichologams – psichoterapiautams ši problema yra gerai žinoma. Profesorė, mokslų daktarė Katrin B. Klingsieck savo darbe ,,Procrastination in Different Life-Domains: Is Procrastination Domain Specific?” išskiria 6 dažniausiai pasitaikančias atidėliojimo sritis:
- akademinę ir darbo,
- kasdienės rutinos ir pareigų,
- sveikatos,
- laisvalaikio,
- šeimos ir partnerystės,
- socialinių kontaktų.
Prokrastinacijos bruožai
Vis dėl to, būtina pabrėžti, kad prokrastinacija nėra viso labo tik ,,studentų liga”, eilinė tinginystė, apatija ar paprasčiausia motyvacijos stoka. Nors, remiantis American Psychiatric Association’s Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders teigimu, prokrastinacija nėra psichinės sveikatos sutrikimas, tačiau kai kuriems žmonėms tai gali tapti rimta problema. Psichologijos profesorius Piers Steel, viename straipsnyje teigia: ,,Prokrastinuotojui pasakyti imk ir padaryk yra tas pats, kas depresija sergančiam žmogui tiesiog liepti būti laimingam. Tai nėra efektyvu ir išties daugiau nei erzina”.
Atidėliotojai gali būti kelių tipų. Bene labiausiai išskiriami – chroniški atidėliotojai, nuolatos randantys būdų atidėti įvairius (dažniausiai – svarbiausius) dalykus. Be to, jie geba įtikinti save ir kitus, jog nepradeda kažko daryti tik dėl to, kad nenori ir tiesiog nesistengia, bet ne dėl to, jog nemoka ar bijo. Chroniškų prokrastinuotojų grupę sudaro net ketvirtadalis suaugusių žmonių, – teigiama psichologijos profesoriaus J. Ferrari knygoje ,,Still Procrastinating: The No Regrets Guide to Getting It Done„.
Naujo projekto, tikslo ar užmojo pradžią, įdomiai, su įsimylėjimu lygina mokslų daktarė, socialinė psichologė bei rašytoja, Susan K. Perry. Pasak jos, nauji sumanymai jaudina lygiai taip pat, kaip susižavėjus nauju partneriu. Tai tarsi apsėda mintis ir sukelia vien tik teigiamas emocijas. Pradžioje manoma, kad naujas projektas yra tobulas ir jis negali sukelti jokių kliūčių ar iššūkių. Nesistengiama įžvelgti potencialių grėsmių. Jis dažniausiai tampa kaip natūrali motyvacija, įkvepianti pati iš savęs. Deja, neilgai trukus tie rožiniai akiniai nukrinta ir paaiškėja, jog čia laukia gerokai sunkesnis darbas nei buvo manyta anksčiau. Palaipsniui pradeda stigti užtikrintumo, motyvacijos ar net prasmės, o tada be jokios abejonės aplanko sąstingis.
Priežastys sukeliančios atidėliojimą
Mokslininkai randa nemažai priežasčių, sukeliančių prokrastinaciją. Psichologijos profesorius Joseph Ferrari, pažymi šias tris pagrindines atidėliojimo priežastis:
1. Vertinimo baimė – kiti žmonės ,,teis” atliktą darbą, tad bijoma nusivilti;
2. Perfekcionizmas – išsikelti itin aukšti reikalavimai, tikslai; nuolat randama ką galima padaryti dar ir dar geriau;
3. Noras tęsti malonumą – vengiama pradėti daryti tai, ką išties reikia/būtina atlikti, nes tai reiškia, kad reikės nutraukti mėgstamą veiklą (pvz. naršymą internete, serialo žiūrėjimą ar panašiai).
Svarbu ir tai, kad chroniškiems atidėliotojams tai nėra tiesiog laiko planavimo problema, tai – savęs valdymo problema, – sako Ferrari. Dėl jau minėtų priežasčių ima formuotis savisaugos blokas. Būtent dėl to, kad reikia įveikti vidinius barjerus, kylančias baimes, o ne retai ir besiformuojantį pyktį – didžiausia problema yra pradėti.
Prokrastinacijos įveikimas – įmanomas
Puikių idėjų, tikiu, turime mes visi, tačiau įgyvendiname jas, toli gražu, ne visi. Dėl motyvacijos stokos ir įvairių baimių daugelis genialių minčių, dažniausiai, taip ir lieka tik galvoje. Tam, kad idėjos būtų įgyvendintos ir užbaigtos reikia tvirtos savidisciplinos arba paprasčiausio deadline’o (pastarasis buvo itin ,,motyvuojantis” studijų laikais 😅 ). Ko gero niekas kitas taip stipriai neverčia užbaigti darbų, kaip tik žinojimas, kad beveik nebeliko laiko. O ką daryti, kai nėra deadline’o ir šlubuoja savidisciplina? Kaip išmokti nenuolaidžiauti sau, juolab, kai puikiai žinomos pasėkmės?
Viliantis, jog nukėlus darbus į kažkada vėliau (kai bus daugiau noro, jėgų ar pakylesnė nuotaika) jausimės geriau, dažniausiai sulaukiama priešinga reakcija: viduje nuolat jaučiama įtampa – kažkas dar yra neužbaigta, tad niekaip nepavyksta pilnai atsipalaiduoti, pradedama stresuoti, iššvaistomas laikas, o atidėtus darbus vis tiek teks padaryti.
Kaip sušvelninti norą atidėti svarbius darbus?
1. Dideli darbai ir projektai gali išties gąsdinti. Pavyzdžiui, mintis, jog turi parašyti knygą atrodo sunkiai įveikiama, tačiau jei reikėtų parašyti vos vieną lapą per dieną tai jau nebeatrodytų taip grėsmingai, tiesa? Dėl to, didelę užduotį rekomenduojama suskaidyti į kelis mažesnius žingsnelius. Susirašius žingsnius papunkčiui (kiek naujų žodžių turiu išmokti per dieną, kiek puslapių perskaityti, kiek kilometrų nubėgti per dieną/savaitę) – lengviau matomos įdėtos pastangos ir judėjimas link išsikelto tikslo.
2. Kartais vienu metu tenka atlikti daugybę užduočių. Kai kurios jų sukelia didelę įtampą ir yra itin svarbios, kitos žymiai lengvesnės ir malonesnės. Dėl to visada būtina susidėti prioritetus. Kaip sako anglai: ,,First things first”. Be to, mokslininkai pataria pirmiausia atlikti pačius sunkiausius darbus, o pabaigai pasilikti lengvesnes ir mažiau svarbias užduotis, nes laikui bėgant ima kristi produktyvumas.
3. Kitas naudingas patarimas – vienu metu daryti tik vieną dalyką. Tai turėtų būti itin aktualu moterims, kurios yra labiau linkusios multitask’inti ir jų mintys nuolat užimtos šimtu skirtingų reikalų. Žinoma, tam tikromis aplinkybėmis tai, rodos, yra neišvengiama, tačiau sutelkus visą dėmesį tik į vieną užduotį, ji atliekama kur kas efektyviau ir kokybiškiau.
„The quickest way to do many things is to do one thing at a time.”
Ch. Westra
4. Siekiant išsilaisvinti iš prokrastinacijos, profesorius Joseph Ferrari rekomenduoja nustoti koncentruoti dėmesį į neigiamą, negatyvią patirtį. Labai svarbu apdovanoti save už tai, ką jau padarei ir nebausti už tai, kas dar liko nepadaryta. Stresas ir spaudimas iš aplinkos, kaip taisyklė – nepadeda nei pasiekti geresnių, kokybiškesnių rezultatų, nei būti produktyvesniam.
5. Mokslininkė Susan K. Perry pataria – prieš pasineriant į naują projektą, darbą ar sau išsikeltas užduotis pirmiausia viską ramiai išsianalizuoti. Pažiūrėti, kaip kitiems žmonėms sekėsi tai atlikti, su kokiais sunkumais jie susidūrė, kokie iššūkiai gali iškilti tau. Galbūt pats kažką panašaus jau esi daręs anksčiau ir prisimeni, kas buvo didžiausias trikdis ar kas reikalavo daugiausiai laiko bei pastangų? Kaskart užsirašydamas savo pastebėjimus, susidūrus su prokrastinacija, gali išvengti nemalonios patirties.
6. ,,Tu pažįsti save geriau nei kas kitas, tad būk realistas”, – teigia Susan K. Perry. Neišsikelk tokių tikslų, kurių žinai, kad neįgyvendinsi ir vėliau dėl to tik kaltinsi save. Geriau turėti mažesnius, labiau apčiuopiamus tikslus ir po truputį jų siekti nei gyventi su slegiančiu nusivylimu.
Reikėtų nepamiršti, kad ne visi dalykai ir darbai gali būti greitai pabaigti. Kai kuriems jų reikia išties daugiau pastangų. Vis dėl to, kad ir kiek energijos tai pareikalautų – labai svarbu prisiminti dėl ko visa tai pradėjai ir jokiu būdu nepasiduoti pusiaukelėje. Prokrastinacija gali būti įveikta.
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų