„Vienintelis dalykas, kurio niekada negauname pakankamai, yra meilė; ir vienintelis dalykas, kurio niekada pakankamai neduodame, taip pat yra meilė”. Henry Miller
Pasakykite man, argi gali būti kas nors banaliau nei kalbėti apie meilę? Greičiausiai neapsiriksiu sakydama, kad maždaug 98 % dainų parašytos apie meilę, iš meilės ir dėl meilės. Kaip ir šimtai tūkstančių filmų bei dar daugiau knygų. Visos jos pasakoja apie meilę ir visai nesvarbu kam- tėvynei, draugams, mylimiesiems ar sau pačiam. Tačiau kodėl apie tokį banalų ir taip puikiai visiems žinomą dalyką, kalbėti atvirai yra taip sunku?
Esu tikra, visiems bent kartą gyvenime nusišypso laimė patirti šį svaigų jausmą. Ir visai nesvarbu, kaip vėliau viskas susiklostė. Faktas, jei meilė pirmoji – ji, greičiausiai, baigėsi skausmingai ir tęsėsi tikrai trumpiau nei norėta. Arba tai buvo vienas iš tų nedaugelio atvejų, kuomet pirmoji meilė peraugo į rimtesnius santykius ir jauni įsimylėjėliai, vieną dieną, tapo puikia šeima.
Bet kuriuo atveju, neabejoju, jog net ir šiandien, prabėgus daugybei laiko, pirmosios meilės akimirkas galime prisiminti taip, tarsi tai būtų buvę vakar. Svarstau, kodėl tos svajingos dienos, visada prisimenamos su blizgančiomis akimis ir nostalgiška šypsena veide. Galbūt dėl to, jog pirmoji meilė, dažniausiai, patiriama itin ankstyvame žmogaus amžiuje. Juk anksčiau neteko patirti nieko panašaus – nežinai, kas tai yra ir kuo tai gali pasibaigti. Viskas vien tik saldu, gera ir gražu! Ir visiškai nesvarbu, kiek pirmoji meilė truko – metus, tris mėnesius, ar vos savaitę. Jei bent akimirką teko pajusti, kaip nevaldomai „rauna stogą”, vadinasi viskas vyko taip, kaip ir turėjo 🙂 . Naujai aplankę jausmai viduje sėjo ir daugybę nežinios. Kiekvienas atsisveikinimas su mylimuoju būdavo kupinas nerimo: ar rytoj dar susitiksime, ar viskas bus taip pat, ar mes niekada neišsiskirsime?
Tačiau gyvenimas kupinas netikėtumų. Žmogus, kuris, rodos, dar vakar tau buvo visas pasaulis, šiandien liko tik pačiu tikriausiu, pačiu tyriausiu prisiminimu, kurio išstumti nepavyksta net ir gydančių savybių turinčiam laikui.
pinterest.com
Žinoma, bėgant metams į mūsų gyvenimus, tarsi visai nejučia, ateina vis nauji žmonės. Kartais naujieji pakeleiviai kuo puikiausiai suranda vietos šalia senųjų bičiulių, o kartais jie įsiveržia į mūsų gyvenimus visiškai išstumdami lyg tol ten buvusius. Taip, visai pamažu, gyvenimas mus supažindina su aibe dar nežinomų emocijų bei jausmų.
O būna ir taip, kad vieną dieną tie jausmai ima ir pasibaigia. Tarsi skaniausių saldainių ar mėgstamų riešutų indas. Imame juos pilnomis saujomis. Neskaičiuodami ir godžiai jais mėgaudamiesi – laimingi iki negalėjimo. Pripažinkime, sunku blaiviai galvoti, kai nenusakomai apsalusi širdis. Bėda ta, kad visiškai pamirštame, jog tą indą karts nuo karto reikia papildyti. Išaušta diena, kai bandydami sugriebti dar bent saujelę, pamatome, jog indas, kažkada buvęs pilnutėlis, tampa tuščiu. Tuomet tenka susidurti su gluminančiais klausimais: ar verta tą indą ir vėl pripildyti tais pačiais riešutais? Galbūt geriau pabandyti kažką naujo? O kaip žinoti ar naujieji „riešutėliai” bus geresni? Ar jie nesibaigs lygiai taip pat greitai, kaip senieji? Ar verta rizikuoti? Ar esame tam pasiryžę?
Kalbant apie meilės reikalus – mano patirtis buvo labai įvairiapusė. Kartais, man išties, pilve skraidydavo drugeliai… Kartais ten įsikurdavo net ir visas zoologijos sodas. Dažniausiai aš įsimylėdavau žaibiškai, tačiau dar žaibiškiau tai užgesindavau. Būdavo, kažkas širdyje įstrigdavo ilgėliau. Arba labai ilgam. O būdavo ir kažkas, ką galima prilyginti bumerangui, nuskrendančiam nenusakomai toli, tačiau kai, rodos, jo jau visai nebematyti – jis ima ir vėl sugrįžta.
O tada…. kai galvoje buvo viskas, išskyrus meilė, virtinės atsitiktinumų dėka aš sutinku žmogų, kuris visiškai manęs nepažinodamas ir matydamas mane viso labo pirmą kartą savo gyvenime, pasako bene absurdiškiausiai man atrodžiusią frazę: tu būsi mano žmona.
Juokiausi…
Visu šimtu ir dar vienu procentu buvau tikra, kad to niekada nebus.
Nuo tos akimirkos praėjus kiek daugiau nei 3 metams, jis, visiškai netikėtai, pakartojo tą pačią frazę. Tik šį kartą taip, kaip rodo filmuose – priklaupęs ant vieno kelio, drebančiose rankose, laikydamas dailią, mažą dežutę.
Juokiausi…
Visu šimtu ir dar vienu procentu negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Juokiausi, nes tą akimirką supratau, koks gyvenimas yra nenuspėjamas. Tada prisiminiau ir lemtingą pokalbį su savo mama, kuomet tvirtai jai sakiau: ,,Manau, kad nieko nebus, bet žinai… niekada negali žinoti…”.
Ir tikrai niekada, n i e k a d a negali žinoti, kas tavęs laukia.
Bet gal taip tik geriau? 🙂
pinterest.com
Dažniau dalinkimės gražiais žodžiais ir priminkime vieni kitiems, kad mylime. Ne tik per šv. Valentino dieną. <3
P.S. ar prisimeni, kada Tu paskutinį kartą sakei myliu?
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų