Savaitgalis kalnų apsuptyje: Rjukan ir Gaustatoppen

Tiksliai nepamenu kur, tačiau vos tik atvykusi į Norvegiją, išgirdau apie tokį mažą miestelį, esantį tarp dviejų kalnų. Paskubomis užsirašiau jo pavadinimą ir tyliai pasakiau, jog būtinai turiu ten apsilankyti. Praėjo meteliai kiti ir štai, aš jau ten. Svajoti reikia atsargiai, tiesa?

To mažo miestelio pavadinimas – Rjukan. Ten nėra senovinių pilių, didingų rūmų ar aukštų, modernių bokštų. Jame gyvena apie 3000-4000 žmonių (2007 m. sausio mėnesį užregistruoti 3386 gyventojai) ir yra, ko gero, viena pagrindinė gatvė. Taigi, kuo Rjukan patraukė dėmesį ir kodėl rekomenduočiau jį aplankyti?

Rjukan miestelis, 2018 m. rugpjūtis

Rjukan miestelis, 2018 m. rugpjūtis

Išdžiūvęs upelis, Rjukan, 2018 m., rugpjūtis

Prie Rjukan ,,krioklio” 🙂

Viena ryškiausių priežasčių, garsinančių Rjukan miestelį yra saulės veidrodžiai. Teigiama, jog maždaug nuo rugsėjo iki pat kovo į šį miestelį nepatenka tiesioginiai saulės spinduliai. 1913 metais buvo pradėta plėtoti idėja, jog kažkokiu būdu miesteliui reikia gauti saulės šviesos ir po šimto metų, 2013-iais, buvo pagaliau pastatyti šie saulę atspindintys veidrodžiai.

„Saulės veidrodžiai”, Rjukan, 2018 m., rugpjūtis

Kadangi šis miestelis garsus ir savo pramone, hydroelektrine ir kt., jame gyveno daugybė vietinių darbuotojų, todėl Rjukan buvo galima vadinti tikru industriniu, darbininkų miesteliu. Nors idėja apie saulės veidrodžius sklandė ore, tačiau ji nebuvo įgyvendinta ilgą laiką, o vietiniams saulės vis tiek reikėjo. Dėl šios priežasties buvo sugalvotas kitas sprendimas. 1928 m. įrengta vadinamoji gondola arba Krossobanen, kuo puikiausiai veikianti ir šiomis dienomis. Krossobanen užkelia gyventojus į kalno viršūnę, kur jie gali pasidžiaugti tiesioginiais saulės spinduliais visus metus.

Nuotrauka pasiskolinta iš http://www.nasjonalparkrute.no

Miestelio pradžioje arba pabaigoje, žiūrint iš kurios pusės važiuosi, driekiasi didingasis Tinnsjå/Tinnsjø ežeras – vienas didžiausių ežerų Norvegijoje ir giliausių Europoje.

Tinnsjø, Notodden kommune, nuotraukos autorius Peter Fiskerstrand

Tinnsjø, Notodden kommune, 2018 m.

Apsistojome Vierli Hyttegrend stovyklavietėje/nameliuose, įsikūrusiuose Rauland miestelyje. Ši vietovė neatsiejama nuo nuostabių trobelių šiaudiniais stogais. Viename iš jų mes ir gyvenome.

Vierli Hyttegrend, Rauland

Jauki dienos pabaiga Rauland’e

Tiesa, prieš leidžiantis į kelionę, internete truputį domėjausi, ką dar verta pamatyti Rjukan. Viena akimi pamačiau, jog yra kažkoks muziejus, kažkuo lyg tais susijęs su II-ju Pasauliniu karu, bombomis, Vokietija… Pagalvojau, jog jei bus laiko, gal reikės užsukti, bet didelio susidomėjimo man šis muziejus nesukėlė. Ir vis tik kaip aš apsirikau! Vien tik pamačius jį iš aukštai užėmė kvapą. Negi čia tas pats muziejus? Ir kas čia per vamzdžiai tokie dideli….? Kam jie skirti? Tokie ir panašūs klausimai skatino susidomėjimą.

Vemork – Norvegijos pramonės darbuotojų muziejus

Iššniukštinėję muziejaus apylinkes, nutarėme rytoj sugrįžti ir būtinai užeiti į vidų, nes tuo metu, kai buvome muziejaus darbo valandos jau buvo pasibaigę.

Taigi, šis Vemork – Norvegijos pramonės darbuotojų muziejus garsus ne tik pramonės ir karo istorijomis, bet ir sunkiojo vandens gamyba. Sunkusis vanduo buvo naudojamas atominių bombų gamybai ir turėjo keliauti į nacistinę Vokietiją, tačiau tam buvo užkirstas kelias, nuskandinant laivą su gabenamu sunkiuoju vandeniu, ir žinoma, visais keleiviais. Remiantis šia istorija yra pastatytas šešių serijų serialas „Sunkusis vanduo“ (norv. „Tungtvann“) ir filmas „If Hitler had the bomb”. Besidomintiems istorija čia tikrai verta apsilankyti. Dar viena detalė dėl kurios šis muziejus tapo įdomesniu buvo ta, jog įėję gavome užduočių lapą su nuotraukomis, kurias turėjome rasti besižvalgydami po muziejų ir pasižymėti žemėlapyje, kurioje salėje eksponuojami vieni ar kiti dalykai. Sėkmingai įveikę šias užduotis buvome apdovanoti smulkmenėlemis. Pasivaikščiojimas po muziejų įgavo žaismingą atspalvį. 🙂

Bombos nuolauža iš 1943 m.

Perėjus ar pravažiavus šiuo tilteliu galima patekti į Vemork muziejų

Vaizdas žemyn nuo tilto. Dėl itin karštos vasaros ir sausrų upėje neliko vandens…

Vemork viduje

Vemork viduje

Kitą rytą patraukėme link garsiojo Gaustatoppen, stūksančio visai šalia Rjukan.

Gaustatoppen iš apačios

Šis kalnas siekia net 1883 m., o nuo jo viršaus atsiveria stulbinantis panoraminis vaizdas, apimantis net ~60.000 kv. m. Kalno viršuje įsikūrusi jauki kavinukė – siuvenyrų parduotuvėlė. Kavinėje galima įsigyti įvairių karštų ir šaltų gėrimų bei užkandžių. Be to, kalno viršuje būtina paragauti tradicinių norvegiškų vaflių su braškių džemu. Nežinau ar dėl įspūdžių, ar dėl vėsiai gaivaus oro, ar dar dėl kokių kitų priežasčių, tačiau šie vafliai buvo tikrai vieni iš skaniausių.

Gaustatoppen kavinukė

Gaustatoppen viršūnę galima pasiekti keletu būdų. Ištvermingiausi ir labiausiai pasišventę ėjikai kelionę pradeda dar nuo Rjukan miestelio. Tačiau šios trasos ilgį galima ženkliai sumažinti, automobiliu privažiavus prie vienos iš stovėjimo aikštelių. Kopimas tikrai nėra pats sudėtingiausias ir finišą galima pasiekti vidutiniškai per maždaug 2-3 valandas. Vis tik, jeigu jaučiate, kad lipimas į kalnus nėra jūsų stiprioji pusė, o viršūnę pasiekti vis tiek labai norisi yra gera žinia, kuri vadinasi – Gaustabanen. Gaustatoppen kalno viduje įrengti keltuvai (angl. „cabel car“) užkeliantys keliautojus į viršų vos per 15 minučių. Vienu metu galima keltis maždaug 20-25 žmonių grupei. Tokia pramoga suaugusiam žmogui kainuoja 300 kr (390 kr pirmyn ir atgal), vaikams iki 15 m. 195 kr (150 kr pirmyn ir atgal), o vaikams iki 4 metų ir gyvūnams – nemokamai. Sezono metu šie keltuvai dirba nuo 9 iki 17 val.

Nesvarbu kokiu būdu bus pasiekta kalno viršūnė. Esu tikra, jog šios neaprėpiamos platybės, talžomos nesutramdomo vėjo, kiekvienam leidžia pasijausti visiškai mažu ir trapiu prieš tokią gamtos didybę. Tai neįkainojamos emocijos, nenupasakojami jausmai ir nepamirštama patirtis.

Ir tada tampa visai nesvarbu, kad fotoaparato atminties kortelė iškrečia visai nejuokingą pokštą, pradangindama filmuotą medžiagą bei apie 400 nuotraukų, kuriose buvo įamžintos visos šios nuostabios vietovės. Supranti, kad tos nuotraukos tik smulkmena (nors iš pradžių tikrai norėjosi ir verkti, ir išmesti fotoaparatą pro langą), nes viskas, kas svarbiausia lieka atmintyje, ne SD kortelėje.

P.S. laimei, kai ką fotografavau ir telefonu. Kitu atveju, greičiausiai, vis dar skęsčiau liūdesio ir pykčio debesyje ir neturėčiau kuo pasidalinti su jumis.

Te saugo Dievas išmaniuosius! 🙂