Šį kartą apie tai, kaip Norvegijoje išgyvenama karaliaus netektis. Mano, kaip stebetėjos žvilgsnis iš šalies.
Penktadienis, rugpjūčio 28-oji
Kaip įprasta rytais namuose viskas vyksta pagreitintu tempu, nes nors pagal laiką jau turėjome būti išėję pro duris, vis dar esame įstrigę namuose, kuriuose tuo pat metu vyksta vandens gertuvės paieškos ir derybos dėl to, kuriuos batus dėtis į darželį. Galop pavyksta paskubomis palikti namus.
Pakeliui į darbą užmetu akį į karaliaus Haakon VII statulą ir pamatau, kad šalia padaugėjo gėlių. Tarsi ankstyvas paukštis ratus čia jau suko žurnalistas. Mūsų žvilgsniai susitiko ir vos tik mėlynu mikrofonu apsiginklavęs žurnalistas buvo bepradedąs eiti link manęs, aš tiesiog paspartinau žingsnį ir smukau tiesiai į kontorą. Nors ir pridususi, tačiau pagaliau pasiekusi savo darbo vietą galiausiai atsisėdu ir bandydama atgauti kvapą įsijungiu kompiuterį. Čia tarsi lavina mane akimirksniu užgriūva pranešimai, skelbiantys vieną ir tą pačią žinią: mirė Norvegijos karalius Harald V.
Teisybės vardan turiu pridurti, kad tai nebuvo tarsi žinia iš giedro dangaus. Karalius prieš kurį laiką jau buvo paguldytas į ligoninę, o jo sveikata, pasak karališkųjų rūmų komunikacijos, vis prastėjo. Tačiau tai nepaneigė fakto, kad klausimas „o tai kaip viskas vyks dabar?“ pasklido ir tarsi užpildė visas erdves aplink.
Kai likęs pasaulis tarsi sustoja
Pamažu imu girdėti, kaip kolegos vis daugiau ir garsiau pradeda diskutuoti apie tai, kas vyksta. Netrukus už sienos suskamba gerokai garsesni, tačiau lyg ir nepažįstami balsai. Kaip vėliau paaiškėjo – vienas iš vadovų savo kompiuteryje įsijungė tiesioginę transliaciją iš Oslo ir garso kolonėlių pagalba leido šiai naujienai pasklisti visame skyriuje.
Po kurio laiko laiptinėje prasilenkiau su juodu kostiumu vilkinčiu miesto meru, kurio apačioje jau laukė NRK žurnalistai. Net nepastebėjau, kaip čia atsirado stalas, o ant jo juodu kaspinu perrišta karaliaus nuotrauka. Šalia baltomis gėlėmis pripildytos vazos tyliai ruseno dvi baltos žvakės. Nors ir neįprasta darbovietėje matyti degančias žvakes, didesnį klausimą man kėlė kas ten per knyga (iš tiesų tai A4 formato sąsiuvinis) padėta ant stalo, ir kodėl žmonės pamažu stoja į eilę idant joje pasirašytų. Bet prie to dar sugrįšiu truputį vėliau.
Prisipažįstu, susikaupti ir vykdyti įprastines užduotis nebuvo lengva, bet kažkokiu būdu pavyko pabaigti darbo dieną. Išėjus mane pasitiko ne daug žadančio savaitgalio nuotaikos, o atšaukti renginiai ir gedintis miestas. Gedinti tauta. Net ir oras, rodos, prisitaikė prie tvyrančios nuotaikos: visą savaitę kaitinusią saulę pakeitė pliaupiantis lietus. Gyvenimas iš pirmo žvilgsnio tarsi ir tekėjo įprasta vaga, bet iki pusės nuleisti vėliavų stiebai ir atviros bažnyčių durys skelbė, jog vis dėlto ši diena nėra eilinė.
Diena, įsirašiusi į istoriją
Bene vienas ryškiausių pastebėjimų tądien – visa viešoji erdvė akimirksniu užsipildė viena ir ta pačia žinia. Visas likęs pasaulis Norvegijoje nustojo egzistuoti. Televizijoje, spaudoje, socialiniuose tinkluose, žmonių pokalbiuose ar kad ir kur bepasuktum, visur buvo galima pamatyti ar išgirsti kalbant apie Jo Didenybę. Ekranuose sukosi karaliaus gyvenimo akimirkos nuo kūdikystės iki vestuvių dokumentikos, nuo garsiausių jo kalbų iki kitų ryškiausių gyvenimo įvykių. Neįtikėtina, kiek daug vietos vieno žmogaus gyvenimas gali užimti šalies atmintyje.
Tai bestebint mane aplankė suvokimas, kad mums išties pasisekė gyventi tokiais įdomiais, istoriniais laikais. Ir jog ši diena daugeliui įsimins, nesvarbu, koks požiūris bebūtų į monarchiją. Esu tikra, kiekvienas norvegas ar joje gyvenantis prisimins, ką veikė tą dieną, kai sužinojo apie karaliaus mirtį.
Net ir mano beveik penkiametis sūnus vos tik įsėdęs (po darželio) į mašiną informavo, kad šiandien mirė karalius, jam buvo 89 metai, jis jau buvo senas ir dabar jo sūnus bus naujas karalius. Tikiu, kad sūnus šią dieną prisimins dar ir dėl to, nes būtent jis šią dieną turėjo garbės pakelti Norvegijos vėliavą iki pusės.
Nėra rūmų be dūmų
Karalius Harald V šalį valdė nuo 1991 metų, mirus jo tėvui karaliui Olav V. Per 35 valdymo metus karaliui Harald V, be kita ko, pavyko pasiekti ko gero patį svarbiausią laimėjimą – jis pasiekė žmonių širdis. Didžioji dalis norvegų jį labai gerbė ir vertino itin teigiamai. Karalius buvo tiesiog laikomas visos šalies seneliu. Kalbant apie jį dažniausiai naudojami žodžiai – paprastas, šiltas ir mėgstantis juokauti.
Vienas iš daugybės to pavyzdžių – populiarioji karaliaus nuotrauka traukinyje.
Kaip ir jo tėvas, karalius Olav V 1973 metais, taip ir pats karalius Harald V 2010 metais naudojosi viešuoju Oslo transportu.
Kairėje karalius Harald V 2010 m., dešineje jo tėvas, karalius Olav V 1973 metais
Ir vis dėlto….
Ilgą laiką gyvenę iš pažiūros tikrai pavyzdinį gyvenimą, pastaraisiais metais Norvegijos karališkieji rūmai vis dažniau atsidurdavo ne pačių maloniausių įvykių apsuptyje. O jų buvo ne tiek jau ir mažai. Drąsiai būtų galima parašyti atskirą straipnių seriją. Laimei tie, kas domisi šių laikų monarchija gali labai lengvai rasti šios informacijos internete. Ir greičiausiai, kokia tik nori pasaulio kalba.
Bendram vaizdui susidaryti ko gero pakaktų paminėti karaliaus Harald V ir karalienės Sonja dukrą Märtha Louise, kuri pamilo amerikietį Durek Verrett save identifikuojantį kaip biseksualų šamaną. Princesei atsivėrė ne tik meilės kupinos akys, bet ir visos turinos čakros. Dėl to dabar ji geba, be kitų įdomių dalykų, kalbėtis su angelais. 2022 m. Norvegijos karališkieji rūmai paskelbė, kad Märtha Louise nebevykdys oficialių pareigų Karališkųjų rūmų vardu. Sprendimas buvo priimtas kartu su jos tėvais, siekiant aiškiau atskirti jos privačią/komercinę veiklą nuo karališkosios šeimos. Nepaisant to, itin daug dėmesio sulaukė neva slaptos Märtha Louise ir Durek vestuvės, iškeltos vienoje gražiausių Norvegijos vietų – Geiranger fiorde, o vėliau sekusi jų Netflix dokumentika sukėlė tikrą ažiotažą šalyje.
Bet ir tai nėra skandalingiausia šios šeimos istorija. Nežinau ar aš tikrai noriu leistis į tolimesnias detales, bet turiu paminėti ir naująją Norvegijos karalienę Mette-Marit, kurios vardas šiais metais „suspindėjo“ Epstein failuose… Vos po kelių mėnesių ji išgyveno plaučių transplantaciją (apie kurią spekuliacijų taip pat nestinga), bei nesantuokinio sūnaus Marius Borg Høiby teismų procesus.
Nežinau, ar čia yra tinkama vieta ir laikas, tačiau anuomet, dar su tik kronprincese, o dabar jau – karaliene Mette-Marit, esu šnekėjusi gyvai ir net porą kartų spaudusi jai ranką. Jeigu man kas nors anksčiau būtų tai pasakęs, būčiau tik pasukiojusi pirštą prie smilkinio. Šiandien pasakysiu tik tiek, kad kartais gyvenime kortos sukrenta taip, kad paprasčiausiai pritrūksta žodžių. Sutinku, kad bet kuriuo atveju ji yra tiesiog eilinė mergina iš Kristiansand, vieno festivalio metu sutikusi savo, tikrąja to žodžio prasme, svajonių p r i n c ą. Ir daug kas neklystų sakydami, kad ji yra toks pat žmogus, kaip ir mes visi. Tik tiek, kad ne visi mes puošiamės tiaromis ir žemę šluojančiomis suknelėmis, dalyvaujame pokyliuose ir priėmimuose su garsiausiais pasaulio vadais, ne visi skraidome po pasaulį privačiais lėktuvais ir ne visi mojuojame tautai iš rūmų balkonų valstybinių švenčių metu.
Kaip sako anglai: same same, but different…
O kalbant apie anglus tai man asmeniškai Norvegijos karališkoji šeima vis tik įdomesnė nei Anglijos, nors pastaroji yra nepalyginamai populiaresnė visame pasaulyje.
Bet kuriuo atveju, geroji viso to dalis yra ta, kad Norvegija yra laisva šalis, kur visi gali turėti savo nuomonę ir ją išreikšti. Net ir apie karališkosios šeimos atstovus. Ir ypatingai tai pasimatė karaliaus laidotuvių kontekste, kuomet atsirado visa galybė monarchijos ekspertų ir žinovų. Beveik, kaip kad Lietuvoje yra trys milijonai krepšinio ekspertų…
Bet grįžkime prie esmės.
Istorija linkusi kartotis
Nors daugybė norvegų karaliaus gyvai taip ir nėra matę, tačiau gedi taip, tarsi būtų netekę savo paties artimo. Žinoma, kad ir man jo gaila, tačiau aš labiau jaučiuosi tarsi stebėtoja įvykio, kuris paskutinį kartą šalyje buvo prieš 35 metus. Viskas kartojasi ir sukasi ratu. Keičiasi tik vardai.
Keistas jausmas vienok liūdyti tai, kas nuguls į istorijos vadovėlius.
Karaliaus mirtis palietė net tuos, kurie niekada nemanė esantys monarchijos gerbėjai. Nes kartu su juo baigėsi ir tam tikras laikotarpis. Harald V buvo karalius daugiau nei tris dešimtmečius. Prie jo užaugo visa karta, o daugybė norvegų netgi neprisimena savo gyvenimo be jo egzistavimo. Sunkiai suvokiamą virsmą turėjo pajusti jo sūnus – dabar jau karalius Haakon VIII, kuris per vieną akimirką iš sosto įpėdinio tapo karaliumi. Praleidęs visą naktį ligoninėje prie mirštančio tėvo, jis neturėjo laiko išgedėti. Tą patį rytą jo laukė karališka uniforma, tauta ir pareigos. Pasauliui jis turėjo pasirodyti kaip karalius, nors dar prieš kelias valandas buvo tik sūnus, budintis prie mirštančio tėvo.
Vėliau žmonės ir žiniasklaida vertins kiekvieną jo ištartą žodį, seks kiekvieną jo žingsnį, stebės kiekvieną akies mirktelėjimą ar net menkiausią balso virptelėjimą. Ypač tą akimirką, kai, tariant vienus svarbiausių gyvenimo žodžių, balsas trumpam išdavė jo jausmus.
Ko gero nesuklysiu sakydama, kad daugeliui taip pat buvo sunku sulaikyti jausmus stebint, kaip karaliaus Harald V karstas buvo išlydimas iš ligoninės į rūmus. Žmonių virtinės driekėsi abipus kelio. Nors tądien lietus pliaupė, kaip pašėlęs, norvegų jis neišgąsdino. Žmonės vis tiek atidavė pagarbą – kas lenkė galvą, kas paskutinį kartą mojo mylimam karaliui. Rūmų kiemas pildėsi nesibaigiančia gėlių, žvakių, vėliavų, laiškų ir vaikiškų piešinių jūra.
Praėjus savaitei po žinios paskelbimo
Tai buvo viena intensyviausių savaičių per pastaruosius metus. Kaip jau minėjau anksčiau, monarchija palietė net ir tuos, kuriems ji buvo visiškai neįdomi. Neįtikėtinas kiekis straipsnių, video, įžvalgų, analizinių, komentarų ir nuomonių nesuvaldomu srautu pylėsi tiek žiniasklaidoje tiek ir socialiniuose tinkluose. Iš pradžių kiek atsargiai komentavę pačią netektį, pamažu žmonės ėmė leistis į detales: ką reiškia perlų vėrinys karalienei ant kaklo, ką reiškia juodas raištis ant galvos, kas su kuo važiuoja, kas šalia ko sėdi ir taip toliau, ir panašiai. Staiga visi ėmė žinoti, kas ir kaip turi atrodyti.
Per šią savaitę atsirado šiek tiek daugiau aiškumo ne tik dėl pačios laidojimo procesijos, bet ir dėl ateities. Nors, teisybės dėlei, dauguma atsakymų į klausimus vis dar kybo ore.
Pirmoji gedulo savaitė, deja, bet nepraėjo be skandalų. Vienas ryškiausių – jog buvo leista karaliaus karstą nešti nuteistąjam Mariui Høiby – netikram karaliaus Harald V anūkui. Viename poust’e rašoma, kad žmogus vos nepaspringo savo kava, išvydęs Marių prie karsto. Sako tai – nesuvokiama, nepagarbu ir tiesiog absurdiška. Visi tapo dar ir moralės žinovais.
Vėliau politikė Juune Gruer, eidama atsisveikinti su mirusiu karaliumi Haraldu V, nepaisydama galiojusio griežto draudimo fotografuoti, išsitraukė telefoną ir… vis tiek nusifotografavo.
Kalbant apie nuotraukas, buvo paviešinta ir itin asmeniška karalienės Mette-Marit nuotrauka, kuomet ji blogai pasijutusi vyko į ligoninę. Vėliau ši nuotrauka buvo pašalinta.
Galiausiai žmonės ėmė piktintis, kad žiniasklaida ir fotografai leidžia sau gerokai per daug ir rodo per mažai pagarbos karališkajai šeimai, tokiu sudėtingu jiems gyvenimo momentu. Žodžiu, emocijų daug ir jas ne taip jau paprasta suvaldyti.
Galbūt todėl ši pirmoji savaitė ir buvo tokia jautri – už titulų ir karališkųjų rūmų spindesio visų pirma vis tiek yra žmonės, išgyvenantys netektį.
Tad nepaisant visko, dabar visa šalis laukia atsisveikinimo su mylimu karaliumi ir akimirkos, kai po gedulo tylos prasidės naujas Norvegijos istorijos puslapis. Nauja epocha.
Karaliaus Haraldo V mirties ir atsisveikinimo seka
Visą programą galima rasti oficialiame karališkųjų rūmų tinklapyje.
Žemiau yra sutrumpinta įvykių seka. Gali būti, kad kur nors įvėliau klaidą, nors ir bandžiau viską kuo tiksliau atsekti.
Rugpjūčio 28 d., penktadienis
06:35 – karalius Haraldas V miršta Rikshospitalet ligoninėje, eidamas 90-uosius metus. Karališkieji rūmai vėliau paskelbia, kad jis „ramiai užmigo“ ligoninėje. Tą pačią dieną Norvegijos vyriausybė paskelbia nacionalinį gedulo laikotarpį. Nuo šios dienos prie karališkųjų rezidencijų, valstybinių institucijų ir karinių objektų vėliavos nuleidžiamos iki pusės stiebo. Po laidotuvių jos vėl pakeliamos į visą aukštį.Visose šalies bažnyčiose skamba varpai. Tas pats bus daroma ir laidotuvių dieną.
11:30 – Karališkuosiuose rūmuose įvyksta neeilinis valstybės tarybos posėdis.
Jame naujasis karalius oficialiai praneša apie savo tėvo mirtį ir pareiškia, kad pagal Konstituciją perėmė Norvegijos karaliaus pareigas. Jis pasirenka vardą: Haakon VIII. Haakon VIII taip pat paskelbia, kad išlaikys savo tėvo, senelio ir prosenelio devizą: „Alt for Norge“ – „Viskas dėl Norvegijos“.
Po posėdžio ministras pirmininkas Jonas Gahr Støre ir dalyvavę ministrai pasirašė kondolanseprotokollen – taip vadinama ta knyga, apie kurią kalbėjau straipsnio pradžioje. Į užuojautų knygą gali pasirašyti absoliučiai visi norintys, jos yra kiekviename mieste ir miestelyje, savivaldybėje, bažnyčioje ar kitame pasiekiamame pastate. Paskutinį palinkėjimą karaliui galima parašyti net ir skaitmeniniu būdu, digitalt.
18:30 – karaliaus Haraldo V karstas išnešamas iš Rikshospitalet koplyčios ir pervežamas į Karališkuosius rūmus. Jį lydi karališkoji šeima: naujasis karalius Haakonas III, karalienė Mette-Marit, princesė Ingrid Alexandra, karalienė Sonja, princas Sverre Magnus ir princesė Märtha Louise.
Rugpjūčio 29 d., šeštadienis – paskutinė pagarba rūmuose
Naujasis karalius Haakonas VIII ir princesė Ingrid Alexandra priima ministrą pirmininką Joną Gahr Støre bei Norvegijos bažnyčios vadovą Olavą Fykse Tveitą, kurie ateina atsisveikinti su karaliumi prie jo karsto.
19:00 – per televiziją transliuojama naujojo karaliaus Haakono VIII kalba.
Rugpjūčio 30 d., sekmadienis
Karališkieji rūmai oficialiai paskelbia, kad Karaliaus Haraldo V laidotuvės vyks rugsėjo 9 d., trečiadienį, 13:00 val. Oslo katedroje. Ceremonijai vadovaus Norvegijos bažnyčios primas Olav Fykse Tveit. Laidotuvės vyks pagal Norvegijos bažnyčios laidotuvių liturgiją. Tą pačią dieną paskelbiama, kad kitą dieną karstas bus perkeltas į Slottskapellet.
Rugpjūčio 31 d., pirmadienis
16:00 – Karaliaus karstas perkeliamas iš Raudonojo salono į Karališkųjų rūmų koplyčią – Slottskapellet. Procesijoje dalyvauja karališkosios šeimos nariai. Karstas pernešamas per kelias rūmų sales – Geltonąjį saloną, Veidrodžių salę, kasdienio valgomojo salę, Mažąją ir Didžiąją pokylių sales. Ant pagalvėlės nešama karūna, kitas pareigūnas neša valstybės kardą, o ant karsto išdėliojami karaliaus ordinai. Slottskapellet vyksta privati atminimo ceremonija, kurioje dalyvauja šeima, rūmų darbuotojai ir adjutantai.
Rugsėjo 1 d. – oficialiai įtvirtinamas naujasis karalius
13:00 – Haakon VIII atvyksta į Stortingą ir prisiekia Konstitucijai.
Tai yra oficialus naujojo karaliaus įsipareigojimas valdyti Norvegiją pagal Konstituciją ir įstatymus. Princesė Ingrid Alexandra savo priesaiką Konstitucijai pasirašo raštu ir perduoda Stortingui.
Rugsėjo 1–8 d. – visuomenė gali atsisveikinti
Nuo rugsėjo 1 d. 14:00 visuomenė gali patekti į Slottskapellet ir praeiti pro karaliaus karstą atsisveikindama.
Rugsėjo 9 d. – laidotuvių diena
13:00 – laidotuvių ceremonija Oslo katedroje.
13:00–13:01 – visoje šalyje bus paskelbta viena tylos minutė. Pradžią ir pabaigą pažymės trys bažnyčių varpų dūžiai visose šalies bažnyčiose.
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų