Šiandien aš žinau

Ketvirtis amžiaus į kiekvieno gyvenimą atneša suvokimą.

Suvokimą, kad viskas, ką žinojai iki šiol gali būti paneigta vienu akimirksniu.

Kad tai, ką sako/kuo tiki/ko siekia kiti nebūtinai turi sutapti su tavo nuomone/ tikslais.

Suvoki, kad visiškai nesvarbu, ką apie tavo sprendimus mano kiti (draugai, tetos, dėdės, kaimynai, kolegos, klasiokai). Jie juk gyvena savo gyvenimą visiškai nepriklausomai nuo tavosios nuomonės apie juos, todėl pats laikas lygiai taip pat elgtis ir tau pačiam.

Kad vieniems žmonėms atėjus į tavo gyvenimą – iš jo visai nejučia pasitraukia kiti.

Supranti, kad dviejų žmonių santykiai tai nėra vien tik gėlės ir pasikvaikščiojimai į kiną. Tai mokslas. Tai kur kas daugiau ir tam reikia darbo.

Supranti, kad būti kažkur vien tam, kad būtum ar turėti kažką vien tik tam, kad turėtum („ir aš buvau ten“, „ir aš dariau tą“) – nebeturi prasmės. Kai materialūs daiktai nebekelia tiek daug džiaugsmo imi ieškoti gilesnių dalykų.  

Staiga pajunti, jog su 18-čiais tampa vis kebliau rasti bendrą kalbą, nors atrodo dar vakar buvai vienas iš jų, kuriems 25-čiai atrodė nuobodūs rimtuoliai.

Suvoki, jog didžioji dalis seniau klausytos muzikos šiandien tau kelia juoką, o ne retai ir gėdos jausmą.

Supranti, kad po ilgos savaitės likti namuose penktadienio vakarą yra visai šaunu ir nebereikia bijoti pasirodyti liurbiu. Lygiai taip pat imi mąstyti, kas gi tau taip patiko tuose  naktiniuose klubuose? Juose juk sudėtinga normaliai pabendrauti su bičiuliais, o ir geros, kokybiškos muzikos vargu ar pavyks ten išgirsti. Tad palaipsniui su draugais imi susitikti kavinėse ar namuose, o muziką vis dažniau renkiesi tik gyvo garso. Galbūt jos ir rečiau išgirsti nei kiekvieną savaitgalį, tačiau kokybė turi savo kainą.

Suvoki, jog skirti laiko sau – būtina. Po visų darbų ir gyvenimiškų iššukių tiesiog privaloma susirinkti save ir atstatyti vidinę harmoniją. Nesvarbu kaip:  ar tai būtų knygos skaitymas, ar bėgiojimas, ar joga, ar fotografija, ar piešimas, ar žolės pjovimas, ar maisto gaminimas, ar lego kaladėlių dėliojimas, ar inkilėlių kalimas ar grybavimas.

Suvoki, kad nepasisekusius santykius ar prarastą darbą tu jau gali priimti kaip vertingą gyvenimo pamoką, o ne pasaulio pabaigą.

Supranti, kad vyresniųjų patarimai dažniausiai yra aukso vertės. 

Suvoki, jog pasaulis nebėra toks didelis ir nepasiekiamas, kaip kadaise.

Supranti, kad esi laisvas ir nepriklausomas, todėl vos tik panorėjus gali atsidurti bet kuriame pasaulio krašte.

Supranti, kad visko žinoti yra neįmanoma – ir tai yra gerai. Gali pagaliau sugrįžti iš milžiniškų lūkesčių ir perfekcionizmo pasaulio į realybę. Tai, kad nežinai kas, kiek, kada, kur – tavo gyvenimo kokybės ar laimės jausmo nekeičia.

Suvoki, jog būti 25-ių nėra taip jau blogai. Kertiniai akmenys asmenybės formavimesi jau padėti, tačiau kiek daug dar liko pastatyti! Daugelyje situacijų esi išmintingesnis nei buvai, mokaisi įsiklausyti į save bei išgirsti kitus. Mokaisi gyventi.  Supranti, kad tavęs laukia dar šimtai tūkstančių atradimų.

Šiandien aš tai jau žinau.  

 Pasidalink, o ką Tu jau žinai? 🙂

Su šilčiausiais linkėjimais,

Solveiga