Rytas. Už kelių valandų laukia skrydis į jau antraisiais namais tapusį miestą – Kristiansand’ą. Dar tebegulėdama lovoje mintimis perbėgu 10 dienų praleistų gimtajame krašte. Mąstau, kas pasikeitė nuo pastarojo mano vizito, o kas liko taip, kaip visada. Nedrąsiai paklausiu savęs, kaip jaučiuosi ir vėl iškeliaudama. Bandau pajusti ar prabunda kirminėlis, ar atsiranda tas keistas gumulas gerklėje, kaip kad kone visuomet iki šiol atsirasdavo.
Šį kartą realybė, deja, ne tokia, kokios norėtųsi. Negaliu suprasti, kas pasikeitė: aš ar ta Lietuva, kokią visuomet maniau esant. Vis tik, turiu pripažinti, kad šį kartą kažkas ne taip.
Įsijungiu telefoną ir pirmoji naujiena iššokanti ekrane – „Liūdna realybė: Lietuva reanimacijos palatoje”, tarsi antrintų mano rytinėms mintims. Skaitau straipsnį ir jaučiu, kaip darosi liūdna. Netgi gaila. Ir pikta. Taip. Gaila, pikta ir liūdna. Visuomet buvau patriote, tikėjau, jog Lietuva – viena gražiausių ir geriausių valstybių visame pasaulyje. Su pasididžiavimu prisistatydavau iš kur esu kilusi, o užsienyje sutiktiems ar čia viešintiems kitataučiams pasakodavau, kokia šauni mano tėvynė, kokia didinga jos istorija ir kokie puikūs sportininkai (ypač krepšininkai) čia gimsta. Bėgant metams, ėmiau vis daugiau gilintis į valstybės politiką, į tam tikrus socialinius reiškinius bei problemas. Studijos universitete, dalyvavimai įvairiose iniciatyvose bei tarptautiniuose projektuose atvėrė aibę man dar nežinomų ir nepažintų požiūrio taškų. Pradėjau suprasti, kad ne viskas, ką girdžiu, matau bei skaitau yra šimtaprocentinė tiesa. Kad po viena, garsiai pasakyta, tiesa slepiasi dar mažiausiai kelios nutylėtos. Taip, pamažu, manyje pradėjo augti toks keistas jausmas ir panašiausias jis greičiausiai į pyktį. Pyktį – valdžios atstovams.
Pati visuomet labai nemėgau tų, kurie varydavo ant valdžios ir stengdavausi to kažkaip išvengti. Tačiau atėjo toks laikas, kai mano tikėjimas jais ėmė blėsti. Man pikta, kad valdžia tiek daug laiko švaisto mėtydama akmenis, savo oponentams, į daržą, vietoje to, kad spręstų esminius klausimus. Jie skaičiuoja vieni kitų pinigus, knaisiojasi po asmenines peripetijas, aptarinėja išvaizdą ar automobilius bei, žinoma, nuolat stengiasi pašiepti kitos partijos narius, iškeldami save aukščiau pastarųjų. Naujoji valdžia visuomet peikia buvusiąją ir dievagojasi nekartosianti jų klaidų. Maža to, pareiškia, jog dabar viskas bus kitaip. Ir štai prabėgus 4 metams istorija kartojasi. Mano nuomone, mūsų valdžiai, be aibės kitų dalykų, itin trūksta tęstinumo. Pradėti darbai turėtų būti tęsiami ir naujųjų seimūnų, o ne užbraukiamas brūkšnys ir imamasi naujų žygdarbių, kurie vargu ar bus kada nors bent iš dalies įgyvendinti.
Ir dar. Koks keistas dalykas nutinka kai, rodos, padorus, protingas žmogus patenka į seimą. Su ta akimirka jo realybės suvokimas kažkokiu mistiniu būdu visiškai pasikeičia. Jis pamiršta visus pažadus ir visas problemas apie kurias taip garsiai iki tol kalbėjo. Tikrai nenoriu sakyti, kad visi jie tokie, tačiau… Labai norėtųsi, kad, vis dėl to, jie sugrįžtų atgal į žemę ir bent kiek priartėtų prie paprastų žmonių, prie realių veiksmų ir pamirštų tas populistines kalbas.
Jei nepatinka – varyk iš čia, sako kiti. Lietuvai nereikia tokių liurbių, tinginių ir viskuo nepatenkintų bambeklių. Juk emigruoti daug lengviau nei bandyti kabintis čia. Bet ar tikrai lengva palikti artimuosius, draugus, gimtus namus, palikti viską, ką ilgus metus čia kūrei, į ką dėjai viltis bei ko tikėjaisi ir išvykti nežinia kur? Išvykti ten, kur ne tik, kad nėra brangių žmonių, bet nėra absoliučiai jokių pažįstamų. Nėra nieko, kuriais galėtum pasitikėti, paklausti patarimo ar atsiremti nutikus bėdai. Kur yra svetima kalba, kita kultūra, kitoks požiūris į daugelį dalykų. Kur tam, kad sužinotum, kas vyksta visai šalia turi naudotis vertėju. Kur prekybos centre suki jau penktą ratą ieškodamas bent kiek pažįstamų produktų. Kur kelionė iš taško A į tašką B tau atima marias laiko, nes visi pastatai ir visos gatvės tau yra svetimos. Ar tikrai tai daug lengviau nei gyventi puikiai pažįstamoje aplinkoje, kur bet kuriuo momentu gali grįžti namo, bet kuriuo metu gali susitikti su draugais, nardyti puikiai pažįstamose gatvėse?
Tai kur problema, paklausite, kas neleidžia man gyventi ir dirbti Lietuvoje? Na.. kaip čia pasakius. Ne visiems duota būti verslininkais, vadybininkais ir direktoriais. Iki išvykstant dirbau tikrai garbingą darbą, kuris atitiko mano universitetinį išsilavinimą. Viskas buvo kaip ir gerai, tačiau atlyginimas buvo minimalus, priešingai nei darbo valandos. Žodžiu, ne kažką… Neretai iš pažįstamų išgirstu, jog gaila, kad va žurnalistė išvažiavo kažkur, būtų čia sau dirbus ir t.t. Tai galiu atsakyti tik tiek, kad man daug labiau buvo gaila savęs – dirbant už tokį atlyginimą, beveik neturint laisvo laiko ir jaučiant nuolatinį spaudimą. Ačiū, bet man tokios pseudo garbės nereikia. Aš geriau dirbsiu paprastą darbą, tačiau nesuksiu galvos dėl buitinių dalykų, kasdien nestresuosiu dėl paviršutiniškų dalykų, galėsiu daugiau keliauti, dažniau šypsotis bei padėti artimiesiems.
Problema ta, jog emigruoja ne vienas ir ne du, o ištisi miestai. Miestai! Šimtai tūkstančių žmonių. Tai negi visi tokie durni, nieko nesugebantys ir visiems taip nesiseka čia užsikabinti? Išvyksta žmonės su aukštaisiais išsilavinimais, su šeimomis ir be jų, visai jauni ir žmonės, kuriems jau virš 50 metų. Tenka sutikti įvairių žmonių su įvairiomis istorijomis. Ir darosi gaila. Gaila, kad nemoku užsimerkti prieš tai, kas vyksta. Gaila, kad dėl valdžios sprendimų, lietuvių tauta išsibarsto po visą pasaulį be noro sugrįžti. Ir matyt mano močiutė buvo teisi sakydama, jog greit būsime kaip čigonai, turėdama omenyje tai, kad keliausime šeimomis po visą svietą, niekur nerasdami sau vietos. Anokia čia naujiena, kad daugelis apsiperka Lenkijoje, dirba Skandinavijos šalyse, Airijoje, Dž. Britanijoje, Vokietijoje ir t.t., atostogauja Turkijoje, Ispanijoje, Tailande ar bet kur kitur pasaulyje. Taip, Lietuva tapo itin brangi šalis visomis prasmėmis. Puikiai pastebėjo J. Erlickas: „Sakau: tik džiaugtis reiktų, kad kainos kyla. Valgom vis brangesnį maistą, brangesni mūsų rūbai, daiktai… Argi tai ne gyvenimo kokybės ženklai?” Būtų juokinga, jei nebūtų graudu… Kad ir kaip banaliai skambėtų tai, jog viskas brangsta – to nepaneigsi, kad ir su kokiais rožiniais akiniais vaikščiotum ar, kad ir kiek uždirbtum. Netgi tokia smulkmena, kaip paprasčiausias ūgio/svorio matuoklis, esantis kiekviename didesniame prekybos centre, dar spalio mėnesį kainavęs 0,40 EUR, dabar kainuoja 1 gražutėlį eurą. Autobuso bilietas irgi – 1 gražus euriukas. O ir šiaip paskutiniu metu daug kas labai gražiai konvertavosi į euriuką. Ką kalbėti, kai vaikiškos sauskelnės netgi tokioje brangioje Norvegijoje pigesnės nei Lietuvoje.
Kol nebus priimti palankesni įstatymai naujiems verslams kurtis, tautiečiai juos kuo puikiausiai kurs svetur (ir didins kitos šalies biudžetą), o Lietuvoje likę senieji verslininkai ir toliau įsismaginę kels kainas, kol visiškai nebeliks kam pirkti…
Gali pasirodyti, kad pinigai čia svarbiausi, tačiau taip nėra. Be materialių dalykų daug svarbesni vidiniai. Vos tik pasiekus Lietuvos žemelę pasitinka niūrūs veidai, kurių nepaslėpsi. Sutikti vairuotojai, pardavėjos, o ir didžioji dauguma praeivių tokie pilki, kad net akį rėžia. Kur jie nebus pilki ir niūrūs, kai, rodos, akimirksniu išaugo produktų bei paslaugų kainos, mokesčiai, o kur dar didžiuliai įsipareigojimai bankams… Galbūt aš kažkur pamečiau rožinius akinius, galbūt nebematau to, ką matydavau seniau, o galbūt nebežinau, kur vaikščioti, kad pamatyčiau tuos laimingus žmones.
Jau kurį laiką gyvendama užsienyje pamažu imu čia apsiprasti. Susirandu vis daugiau naujų draugų, miestas ir viešasis transportas tampa puikiai pažįstamu, pamažu prisijaukinu kalbą, imu domėtis, kas vyksta aplink. Turiu nemažai laisvo laiko, kurį galiu skirti tam, ką mėgstu daryti. Gyvenu jaukiame kotedže vos kelios minutės iki miesto centro. Nepaisant, karts nuo karto, užklumpančio ilgesio, viskas čia daugiau mažiau yra gerai. Galbūt tai tik smulkmenos, tačiau jos tolina mane nuo kažkada taip idealizuotos Lietuvos.
Smulkmenos, tačiau viskas iš jų ir susideda.
P.S. Neseku A. Užkalnio, nesu didelė jo gerbėja, tačiau šis jo straipsnis labai į temą.
Su šilčiausiais linkėjimais,
Solveiga
Nėra komentarų